Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš (...) fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės. (shrink)

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau jis (...) turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

Nikolai Zhinkin’s review of Ernst Cassirer is so far the earliest document of the discussion in Russia about Cassirer’s conception of myth and his theory of symbolic forms. The text is published from Zhinkin’s archive. Zhinkin here notes a reorientation of Neo-Kantianism that reveals its hidden relativism and stands as a symptom of its downfall.

--Filosofīi︠a︡, kak dukhovnoe di︠e︡lanīe.--Filisofīi︠a︡ i zhiznʹ.--O vozrozhdenīi filisofskago opyta.

In rhetoric, an orator needs both a large vocabulary and a stock of commonplaces and arguments. Erasmus put them together in his De duplici copia verborum ac rerum . In this sixth volume of the first Ordo of the Amsterdam edition of the Latin texts of Erasmus, Betty Knott has edited the Latin text and added an English introduction and commentary, providing philological and historical information which helps the reader to understand the text and identify its sources.

Study on the Qurʼānic teaching for ideal society.

Коллективный труд "Методология науки и антропология" подготовлен в Центре методологии и этики науки ИФ РАН. Он состоит из двух разделов. В первом разделе "Методология науки и антропологический поворот в философии".

Вниманию читателя предлагаются статьи, посвященные мало исследованным проблемам логики (и психологии) художественного творчества, в частности в работах М. Бахтина. Книга содержит также хрестоматию "Искусство и логика" и предметный указатель.

The articles assembled in this volume present an important selection of Professor Jao Tsung-i’s research in the fields of comparative mythology, early Chinese hemerology and the interrelation between divination, morals and ritual in early Chinese thought.