Abstract

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau jis turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche