knj. 1. Brentano -- Heidegger -- Husserl -- knj. 2. Heidegger -- Levinas-Lacan -- Derrida.

Analiza Hegelovog djela "Filozofija prava", posebno Uvoda , otvara temeljnu mogućnost da mišljenje modernog praksisa i zasnivanje filozofije praktičkog zadobije punu filozofsku legitimaciju iz cjelovitog koncepta fenomenologije ljudske volje. Polazimo od uvjerenja da je kod Hegela na djelu nacrt svojevrsne povijesti iskustva postojanja ljudske volje. Hegelovo razvijanje stava o povijesnosti volje, koja se odvija kroz povijesno napeti odnos forme i sadržaja volje, kroz evoluciju forme volje u momentima općosti, posebnosti i pojedinačnosti, napokon kroz diferenciju principa blaženstva i principa slobode, daje (...) filozofski legitimnu osnovu za razumijevanje i utemeljenje modernog stava pluralizma kao praktičko-filozofskog, etičko-filozofskog, svjetonazorskog i političkog pojma.Die Analyse von Hegels Werk Grundlinien der Philosophie des Rechts, und insbesondere derVorrede eröffnet die Möglichkeit, dass dem Denken der modernen Praxis und der Begründungder praktischen Philosophie aus dem gesamten Konzept der Phänomenologie desmenschlichen Willens heraus eine volle philosophische Legitimierung verliehen wird. Wir gehenvon der Überzeugung aus, dass bei Hegel das Konzept einer einzigartigen Geschichte der Erfahrungder Entstehung des menschlichen Willens am Werk ist. Hegels Entwicklung des Standpunktes vonder Geschichtlichkeit des Willens, die durch das historisch angespannte Verhältnis zwischen derForm und dem Inhalt des Willens, durch die Evolution der Form des Willens in Momenten der Allgemeinheit,Besonderheit und Einzelheit, schließlich aber auch durch die Differenzierung des Prinzipsder Seligkeit und des Prinzips der Freiheit vonstatten geht, bildet eine philosophisch legitimeGrundlage für das Verstehen und Begründen der modernen Auffassung vom Pluralismus als praktisch-philosophischer,ethisch-philosophischer, weltanschaulicher und politischer Begriff. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas kompleksinis fenomenologinių patyrimo struktūrų ir empirinės plotmės sąryšis. Siekiama apibrėžti dviejų objektyvumo plotmių koreliaciją: eidetinių patirties struktūrų ir empirinės plotmės. Ši koreliacija yra labai sudėtinga. Netgi atskiri empiriniai fenomenai turi būti apibrėžiami per patirties struktūras, su kuriomis jie yra koreliuoti. Empiriniai komunikacijos tyrimai turi atsižvelgti į patirties struktūras, kurios užtikrina Santraukaempirinę duotį. Tuo pat metu jie turi empirinius faktus susieti su kalbiniais kontekstais. Dar daugiau, komunikacijos tyrinėjimai kultūrinių objektyvybių lygmenyje turi analizuoti ne tik empirijos koreliaciją su ženklų sistemomis, (...) bet ir ženklų tarpusavio sąry-šius bei tarp pačių ženklų atsirandančią prasmę. Esminiai žodžiai: fenomenologija, patirties struktūros, empiriniai duomenys, kalba, išraiška, komunikacija, ženklai.This paper has hardly hinted at the complexity of the relationship between phenomenological-experiential structures and the empirical domain; it attempted to sketch a simple correlation, or lack thereof, between the two domains of objectivity: the eidetic-experiential structures and the empirical domain. The correlations are extremely complex. Even the singular empirical phenomenon has to be delimited in terms of experiential structures which are correlated to it. Empirical researches in communication must respect the experiential structures as parameters within which the empirical data are present. At the same time it must contextualize the empirical factors within linguistic fields. Moreover, communication researches at the level of cultural objectivity must forego the search of empirical correlates to the sign systems and deal with the relationships among the signs and the meaning which emerges between the signs. Key words: phenomenology, experiential structures, empirical data, language, expression, communication, signs. (shrink)

Slijedeći Fichteovu misao da »svatko izabire onakvu filozofiju kakav je tko čovjek«, u članku se ocrtavaju misaoni sklopovi stvaralačkoga opusa Ante Pažanina, u nastojanju da se na taj način osvijetle stožerne sastavnice njegove životne filozofije. Pažaninova istraživanja o filozofiji kao strogoj znanosti, fenomenologiji, praktičnoj filozofiji, etici i politici imaju znatan odjek i utjecaj ne samo u Hrvatskoj nego su zapažena i u svijetu. Na međunarodnoj pozornici privukla je zanimanje njegova osebujna koncepcija normativne političke filozofije u kojoj kritički rasvjetljuje i ukazuje (...) na posljetke suvremene znanstveno-tehničke civilizacije. Nasuprot novovjekovnom odvajanju etike od prava i politike, Pažanin se oslonio na aristotelovsku tradiciju praktične filozofije koja polazi od jedinstva etike i politike. Praktičnu filozofiju promatra kao samostalno i neovisno područje o poietičnoj techne i teoretskoj episteme. Takav pristup praktičnoj filozofiji nadilazi poteškoće aprirornoga univerzalizma teoretskoga utemeljenja etičkih normi te bolje odgovara suvremenoj raznovrsnosti svijeta života i njegovoj složenosti. Pažaninovu životnu filozofsku misiju može se prispodobiti Gadamerovu opisu »nasljedovanja« Aristotela u nastojanju filozofa da se pomoću filozofske teorije stavi u službu ljudske prakse. Njegova je praktična životna filozofija svojevrsno misaono nastojanje oko razumijevanja i posuvremenjenja odnosa između refleksivnih oblika teorije i praktične umnosti povijesnoga svijeta života. Filozofska refleksija za njega ima zadaću ne samo primjereno razumjeti praktični svijet nego ga time i odgovorno mijenjati u nastojanju za ozbiljenjem najvišega ljudskog dobra kao bitne svrhe čovjekova življenja. (shrink)

Straipsnyje pristatomas žmogaus somatikos mokslas, kuris pirmiausia susiejamas su ankstyvaja Husserlio somatologijos samprata, o vėliau pasiūloma transcendentali šio mokslo pagrindinių prielaidų kritika. Kritiškai nagrinėjama psichofizinė apercepcija ir jos nuoroda į išgyvenamą mirties patirtį. Tada kaip alternatyvi somatikos prielaida pateikiama Husserlio kinestetinės sąmonės samprata. Straipsnnis užbaigiamas fenomenologine kinestetinių sistemų analize susiejant somatikos tyrinėjimus su įsikūnijimo etika bei pagarbos kinestetika. Esminiai žodžiai: fenomenologija, Husserlis, transcendentalumas, somatika, psichofiziologija, gyvenamas kūnas, kinestetinė sąmonė, kinestetinės sistemos, įsikūnijimo etika. After introducing the field of somatics as (...) a human science, I first link it with Husserl’s earlier notion of somatology, then offer a transcendental critique of the root assumption of such a science – the psychophysical apperception – and trace the origin of the latter to the lived experience of death. Next I present Husserl’s notion of kinaesthetic consciousness as an alternative assumption for somatics, concluding with some contributions to a phenomenology of kinaesthetic systems as well as some suggestions for approaching somatic work in the spirit of embodied ethics and the kinaesthetics of respect.Key words: phenomenology, husserl, transcendental, somatics, psychophysical, lived body, kinaesthetic consciousness, kinaesthetic systems, embodied ethics. (shrink)

Številka 45-46 revije Phainomena z naslovom „Evropsko sporazumevanje – filozofsko razumevanje združuje filozofsko refleksijo o evropskosti s hermenevtičnimi in fenomenološkimi študijami o temah, ki so temeljito opredelile evropski duh v prejšnjem stoletju. Na podlagi tega je mogoče oblikovati vprašanje o filozofsko smislu evropskosti danes in o možnosti prihodnjega evropskega sporazumevanja. Osnovo za to diskusijo najdemo v Husserlovem delu Kriza evropskih znanosti in transcendentalna fenomenologija. .The 45-46 issue of the philosophical journal Phainomena, “European Coming to an Understanding – Philosophical Understanding”, (...) is a collection of philosophical reflections on Europe introducing a number of hermeneutic and phenomenological studies of the topics which fundamentally determined the spirit of Europe of the 20th century. On this basis, it is possible to pose questions about the philosophical meaning of Europe today and of the possibility of the future European coming to an understanding. The fundamental work of this enterprise is Husserl’s work Crisis of European Sciences and Transcendental Phenomenology. (shrink)

The aim of this paper is to focus on Arne Nass’s phenomenological method and some of its anthropological and cosmological implications. Nass’s Ecology, Community and Lifestyle, in fact, can be fruitfully read as an example of phenomenological inquiry, in which the notion of “spontaneous experience” plays a fundamental role. This method leads Nass to develop a “relational ontology,” in which the “ecological self” is seen as a “relational junction within the total field.” In addition, I show how Tymieniecka’s philosophical thought (...) can offer us the proper eco-phenomenological perspective to better understand Nass’s Ecosophy T. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas traktuojamas (...) kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo (...) projekto perspektyvas. (shrink)

Mišljenje koje ukazuje na značenje posrednika u procesu spoznaje jednim svojim dijelom ulazi u područje gnoseologije. Probijajući se do biti promišljanoga, te odstranjujući ono što pripada posrednicima u procesu spoznaje, ovo je mišljenje dijelom i svojevrsna »proširena hermeneutika «. Proučavajući napredovanje spoznaje o posredovanosti same spoznaje, te napredovanje iskustva u kontekstu medija posredovanja, ovo je mišljenje i svojevrsna fenomenologija. Sabirući u sebi teorijsko, praktičko i poetičko, filozofija medija želi biti mišljenje koje nije određeno slikom, gramatikom, pojmom, kontekstom, performanceom, psihologijom (...) nastupa, tehnologijom – ali sve to želi imati u sebi sačuvano i nadvladano. Transmisija znanja više nije samo stvar riječi. Nakon lingvističkog obrata i ikoničkog obrata, sve smo bliže shvaćanju da je i jednom i drugom obratu u osnovi bio medijski obrat. (shrink)

Ova studija predlaže nekoliko oslonaca za cjelovitu analizu razvoja problema smrti u Heideggerovoj misli nakon Sein und Zeit. Vodeće pitanje u našem istraživanju je kako fenomenologija smrti ostaje u središtu Heideggerovog interesa nakon analitike Daseina. Rasprava se usredotočuje na razdoblje od 1931. do 1935., prema kronološkom slijedu, s ciljem da istakne nekoliko različitih etapa u misli o smrti nakon Sein und Zeit. Počinjemo analizom reakcija samog Heideggera na recepciju problema smrti u prvo vrijeme nakon što je izdan Sein und (...) Zeit. Zatim analiziramo pojavu teme smrti u tri predavanja: zimskog semestra 1931.–1932. , u predavanju iz 1934./1935. o Hölderlinu , te u predavanju u ljeti 1935. – Uvod u metafiziku. (shrink)

In this paper, implicitly starting from the neuralgic epistemological point caused by Kostas Axelos’ question to Gordana Bosanac: “Will a woman manage to think?”, we will analyse The Second Sex (Le Deuxième sexe, 1949) by Simone de Beauvoir, to deliberately dissolve the irony of Axelos’s question by reading and talking to the text of one of the most important woman philosophers in the history of philosophy. We will interpret The Second Sex as a report on the phenomenology of the relationship (...) between the gendered self and the gender-marked world, in which the social ideals of the feminine shape the experience of the female self and the processes of becoming a woman. The paper is structured into three sections. After the introductory notes, in the first section, entitled “Ad feminam criticism and controversies”, we will present only a few paradigmatic examples of controversies and negative reactions that followed the publication of The Second Sex. In the “Phenomenology of Gender”, the second and key section of the paper, we will pay attention to the original reading of The Second Sex, mapping the existentialist-phenomenological theses on gender in the book. Finally, in the concluding remarks, we will only sketch a few more recent readings of The Second Sex, to point out the current and very engaged affirmations and additions to the ideas that Simone de Beauvoir announced with that philosophical classic. (shrink)

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau jis (...) turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis - (...) yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas (...) egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)

Ovaj rad nudi tumačenje fenomenološke ontologije putem razrade njenih temeljnih stavova, kako bi objasnio njihov značaj za znanost i naš osobni svjetonazor. U radu je fenomenologija shvaćena kao ispravna metoda ontologije ili „znanosti o bitku” kao najopćenitije filozofijske discipline. Ovo utjelovljuje ideju „prve filozofije” koja je slobodna od svih predrasuda i koja odbacuje ili kritizira metafiziku, dualizam subjekt–objekt, empirizam, racionalizam, realizam, idealizam, materijalizam, skepticizam i relativizam. Članak odbacuje ontološki objektivizam kao metodološku zabludu i nastoji dosegnuti jasno razumijevanje znanosti te (...) nas samih i našeg odnosa prema svijetu. Kao takav, on predstavlja uvodni dio u metodologiju znanstvenog rada te alternativnu perspektivu na probleme egzistencijalizma, religije i duhovnosti. (shrink)

Straipsnyje analizuojama fenomenologinë intersubjektyuvumo samprata Husserlio Karteziðkosiose meditacijose. Jose autorius tyrinëja ne konkreèias socialumo formas ar personalinio santykio að – tu subtilybes, bet atvirumo kitam prielaidas. Dëmesys sutelkiamas á konstitutyvinæ kito prasmës genezæ. Husserlis ásigilina á savasties patirtá parodydamas jos parodoksalø susvetimëjimà su savimi. Tiek savo kûno,tiek savo laiko patirtis atskleidþiama kaip reikalaujanti kitybës. Tiksliau sakant, tokia kûno ir laikopatirtis negalima kaip tapatybë su savimi. Tik patirdamas savo kûnà kaip tarpkûniðkumà, galiu atsikratyti vidujybës ir iðorybës, imanencijos ir transcendencijos prietaro. Kitybës (...) dalyvavimà esamybëjeHusserlis apraðo aprezentacijos arba implikacijos terminais, o „poravimasis“ yra svarbiausias tarpkû-niðkos jungties su kitu apibûdinimas. Kito prasmës kilmæ paaiðkina ne metafiziðkai postuluota transcendencija, bet susiporavimo su kitu patirties apraðymas.Pagrindiniai þodþiai: fenomenologija, intersubjektyvumas, kitas, gyvenamas kûnas, tarpkûniðkumas, implikacija, poravimasis. (shrink)

Straipsnyje analizuojama fenomenologinë intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinëjimuoseir vëlesniuose jo raðtuose. Siekiama parodyti, jog paèioje statiðkoje intencionalumo sampratoje jau yraimplikuotos jos genetinio pratæsimo galimybës. Fenomenologinë intencionalumo samprata negali bûtiredukuota á teoriná santyká su paþinimo objektu, nes joje iðryðkëja praktinis ir tranzityvus judesio linktikslo realizavimo pobûdis. Fenomenologija atmeta neintencionaliø iðgyvenimø sampratà, nes tokie ið-gyvenimai negali bûti apraðomi kaip fenomenai, taèiau pripaþásta, jog në vienas intencionalus iðgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali bûti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam iðgyvenimui bûdingas ne tik (...) universalaus sàmoningumo siekis, bet ir neásisàmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita.Pagrindiniai þodþiai: fenomenologija, intencionalumas, sàmonë, fenomenas, tranzityvumas. (shrink)