Genesis of the Sense of the Other in Husserl’s Cartesian Meditations
Abstract
Straipsnyje analizuojama fenomenologinë intersubjektyuvumo samprata Husserlio Karteziðkosiose meditacijose. Jose autorius tyrinëja ne konkreèias socialumo formas ar personalinio santykio að – tu subtilybes, bet atvirumo kitam prielaidas. Dëmesys sutelkiamas á konstitutyvinæ kito prasmës genezæ. Husserlis ásigilina á savasties patirtá parodydamas jos parodoksalø susvetimëjimà su savimi. Tiek savo kûno,tiek savo laiko patirtis atskleidþiama kaip reikalaujanti kitybës. Tiksliau sakant, tokia kûno ir laikopatirtis negalima kaip tapatybë su savimi. Tik patirdamas savo kûnà kaip tarpkûniðkumà, galiu atsikratyti vidujybës ir iðorybës, imanencijos ir transcendencijos prietaro. Kitybës dalyvavimà esamybëjeHusserlis apraðo aprezentacijos arba implikacijos terminais, o „poravimasis“ yra svarbiausias tarpkû-niðkos jungties su kitu apibûdinimas. Kito prasmës kilmæ paaiðkina ne metafiziðkai postuluota transcendencija, bet susiporavimo su kitu patirties apraðymas.Pagrindiniai þodþiai: fenomenologija, intersubjektyvumas, kitas, gyvenamas kûnas, tarpkûniðkumas, implikacija, poravimasis.