Abstract

Kaip nihilizmo problemos këlimo bei nihilizmo ir Niekio problemos nealternatyvaus traktavimo pavyzdþius autorë analizuoja E. Severino ir A. Ðliogerio filosofijà. Nihilizmo iðtakø analizë rodo, kad bûtentloginë nihilizmo plotmë provokuoja nihilizmo kritikà. Ðiuolaikinës ontologijos radikaliorientacija – neoparmenidiðkoji laikysena, atstovaujama Severino, – nihilizmà taip pat laiko loginiu„defektu“. Autorë parodo, kad nors Severino save ir iðbraukia ið Vakarø màstytojø, „uþmirðusiø bûtá“,t. y. màsèiusiø nihilistiðkai, ðis iðkëlimas nëra Vakarø ontologinës tradicijos uþginèijimas, o atvirkðèiai –yra jos aktualizavimas. Ðliogerio filosofijoje iðvengiama „paèios bûties“ poþiûrio nulemto nihilizmoskelbimo: Ðliogeris nihilizmo problemà áðaknija antropologiðkai. Ðliogeriui nihilizmo skelbimo ir jokonceptualizavimo horizontà sudaro savitas svyravimas tarp retorinës ir antropologinës plotmiø. Ðliogeriui nihilistinis yra màstymas, kuriame ne Niekis yra tapæs Bûties duoties bûdu, o kaip tik màstymas,kuriame Bûtis visada buvusi Niekio duoties bûdas. Autorë problemiðkai klausia – kaip ámanoma ir arámanoma skelbti nihilizmà, uþginèijant Bûtá kaip pirminæ metafizinæ duotá ir ðitaip iðkeliant save anapus Vakarø màstymo tradicijos?Pagrindiniai þodþiai: nihilizmas, Niekis, Bûtis, logos, Vakarø màstymas