Abstract

Straipsnyje siekiama aptarti þinomos Platono iðtaros apie gërio, bûties ir paþinimo ryðá prielaidas irprasmæ. Ið pradþiø aptariamos Platono veikalo, kuriame ta iðtara pasirodo, paraðymo intencijos. Tasveikalas – „Valstybë“ – interpretuojamas kaip bandymas palankiai filosofavimui normuoti socialinesfilosofavimo aplinkybes. O tai savo ruoþtu numato poþiûrá, kad graikiðkasis filosofavimas skleidþiasidar natûraliai, t. y. tematizuoja jam rûpimus turinius tik palankiai susiklostant iðorinëms aplinkybëms.Straipsnyje siûloma paþvelgti á Platono sukonstruotà valstybæ kaip á teoriná konstruktà, kuris tampapriemone paèios filosofijos socialinei prigimèiai atskleisti. Mat tobulà filosofavimui valstybæ sukonstravæsfilosofas, þvelgdamas to konstravimo retrospektyva, gali konstatuoti tà konstravimà nulëmusios vertybës– gërio – konstituojanèià reikðmæ paties konstrukto – bûties – atþvilgiu. Kadangi teoriðkai màstanèiamfilosofui bûtis pasirodo kaip teorijai gimininga esybë, t. y. kaip idëjø pasaulis, tai bûtá konstituojantisgëris apibrëþia jà ir kaip þinojimà, arba, ðnekant platoniðkai, kaip esmæ ir kartu uþangaþuoja jos paþinimà.Taèiau pati gërio vertybë paþinimui lieka neprieinama, ir Platonui tenka konstatuoti jos anapusiðkumàbûties atþvilgiu. Èia pirmà kartà vakarietiðkoje filosofavimo tradicijoje nustatoma teorinio màstymopaþintinë riba. Taigi filosofija Platono valstybëje pasiekia savo triumfà – iðsiaiðkina savo socialinæ esmæir paðaukimà, bet kartu ásisàmonina ir savo negalià – pasiekia savo kaip specifinio þinojimo ribà.Pagrindiniai þodþiai: gëris, tiesa, bûtis, teisingumas, tobula valstybë, natûralus filosofavimas