Abstract

Straipsnyje svarstomas nihilizmo santykis su prasmės problema. Filosofijoje šis santykis dažnai laikomas savaime-suprantamybe. Toks požiūris yra įsitvirtinęs kaip F. Nietszche’s nihilizmo heidegeriškosios interpretacijos nekritiškas perėmimas. Keliamas klausimas, ką iš tiesų reiškia šis nihilizmo tapatinimas su prasmės praradimu? Apie kokį prasmės deficitą kalbama, kai skelbiamas nihilizmas? Straipsnyje interpretuojami romantizmo epochos autorių – Jeano Paulio ir Heinricho von Kleisto – tekstai, atskleidžiantys nihilizmo skelbimo ir prasmės praradimo santykį. Nietzsche nihilizmo ir prasmės santykį „atranda“ teoriškai reflektuotai, įvertindamas ne tik F. Dostojevskio, bet ir romantikų „pamokas“. Parodoma, jog Nietzsche’i prasmės „krizė“ yra susijusi su „dviejų pasaulių“ demaskavimu. Nietzsche’s interpretacijoje netikėjimas metafiziniu pasauliu, kuris užkerta kelią tikėjimui „tikruoju“ pasauliu, atitinka prasmės praradimo kaip savidemaskacijos „logiką“, o heidegeriškoji Nietzsche’s interpretacija nihilistinį prasmės praradimą ne tik atskleidžia kaip ontologinį/„loginį“ imanentizmo principą, bet ir įgalina nihilizmą atpažinti kaip autoreferentišką Vakarų mąstymo „logiką“. Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, prasmė, Dievas, logika, imanentizmas, autoreferencija