Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė (...) ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Straipsnyje analizuojama fenomenologinë intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinëjimuoseir vëlesniuose jo raðtuose. Siekiama parodyti, jog paèioje statiðkoje intencionalumo sampratoje jau yraimplikuotos jos genetinio pratæsimo galimybës. Fenomenologinë intencionalumo samprata negali bûtiredukuota á teoriná santyká su paþinimo objektu, nes joje iðryðkëja praktinis ir tranzityvus judesio linktikslo realizavimo pobûdis. Fenomenologija atmeta neintencionaliø iðgyvenimø sampratà, nes tokie ið-gyvenimai negali bûti apraðomi kaip fenomenai, taèiau pripaþásta, jog në vienas intencionalus iðgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali bûti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam iðgyvenimui bûdingas ne tik universalaus (...) sàmoningumo siekis, bet ir neásisàmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita.Pagrindiniai þodþiai: fenomenologija, intencionalumas, sàmonë, fenomenas, tranzityvumas. (shrink)