Abstract

Tekste nagrinėjama vėlyvojo Schellingo Berlyno paskaitose formuluojama patyrimo samprata ir jos reikšmė svarstant mąstymo ir tikrovės santykį. Keliamas klausimas, kokiu mastu jo siūloma moderniosios patyrimo sampratos transformacija gali būti reikšminga užklausiant nūdienos filosofinio diskurso ateities perspektyvą Benjamino ir Agambeno įvardyto „patirties neprieinamumo“ kontekste. Mėginama parodyti, jog, užuot ieškojus patyrimo galimybės pagrindo imanentinėse ar transcendentalinėse subjekto apibrėžtyse, šelingiškoji alternatyva leidžia permąstyti patyrimą iš radikalios ateities perspektyvos. Atskleidžiant ontologinį patyrimo matmenį, jo sąsajas su laisvės klausimu ir paties mąstymo faktiškumo problema, atsiveria galimybė ieškoti patyrimo vietos anapus subjekto–objekto perskyros, anapus betarpiškumo ar juslinio ir objektiško pažinimo. Tai leidžia persvarstyti patyrimo reikšmę metafizikai tiek pokantinės, tiek postidealistinės savimonės perspektyvoje.