Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos dvi problemos. Pirmoji – tai suvokimo ir vaizduotės santykio problema. Antroji yra vaizduotės ir pasąmonės santykio problema. Abi šias problemas jungia klausimas, ar gali sąmonė būti redukuota į pasąmonę? Taip pat straipsnyje kritikuojami bandymai sąmonę sutapatinti su vaizduote. Redukuodami suvokimą į vaizduotę, o sąmonę į nesąmoningumą užkertame kelią fenomenologiniam vaizduotės ir nesąmoningumo aprašymui, nes vaizduotę galime aprašyti tik suvokimo atžvilgiu, o nesąmoningumą – tik sąmonės atžvilgiu kaip įsisąmoninimą. Atsiminimų ir vaizduotės vaizdiniai yra taip pat susieti su aktualiais ar galimais suvokimo rakursais. Perspektyvų kaitaliojimas ir varijavimas leidžia atskleisti invariantišką dalykų esmę. Bet tiktai atlikdami dvigubą redukciją ir vaizduotės ar atsiminimų vaizdinius susiedami su suvokimais ir jų asocijuota esamybe galime įsisąmoninti vaizdiniuose glūdinčius troškimus, kurių nepripažįstame savais.