Abstract

Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o ir Vosyliaus Sezemano koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduotės kūniškumas pabrėžia buvimo pasaulyje pirmumą, nes vaizduotė yra laisva veikla ir ją riboja tik „pasaulio horizonto stilius“.