Abstract

Darbe analizuojama Protagoro filosofijos visuma, ypatingą dėmesį kreipiant į garsųjį homo mensura fragmentą. Pastarąjį nagrinėjant pasitelkiami svarbūs filologiniai patikslinimai, kuriais remiantis daroma išvada, jog iš homo mensura fragmento negalima išvesti etinio ar politinio reliatyvizmo: iš jo logiškai plaukia tik perceptyvinis reliatyvizmas. Taip pat parodoma, jog protagoriškąjį perceptyvinį reliatyvizmą galima suvokti tiek objektyvistiškai, tiek subjektyvistiškai. Darbe mėginama argumentuoti, jog Protagoro mąstymui didelę įtaką turėjo Hėrakleito ir Parmenido filosofijos. Nurodoma, kuriose vietose Platonas ir Aristotelis netiksliai suprato svarbiausią Protagoro ištarą, sykiu reabilituojant homo mensura fragmentą nuo kaltinimų savęs paneigimu. Grindžiama mintis, jog Protagoras buvęs ne ateistas, o subjektyvus agnostikas.