Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

This paper examines Hannah Arendt’s account of the relationship between politics and morality. Many critics have argued that Arendt’s conception of political action lacks any moral foundations, while others have tried to focus on her understanding of thinking as a normative source of her ethics. In contrast to these views, I present an alternative explanation and argue that the sources of Arendt’s political ethics are located neither in the faculty of thinking nor in extrapolitical moral norms or rules, but in (...) the ontological conditions of action, specifically worldliness, natality and plurality. This interpretation allows us to make sense of Arendt’s fragmented, unsystematic accounts of the various virtues and moral dispositions required for authentic politics: courage, responsibility, care, respect, moderation, solidarity and gratitude. In particular, an inquiry into the ontological sources of political ethics provides a solid normative grounding for the two moral dispositions—promise and forgiveness—that form an explicit “moral code” of political action for Arendt. (shrink)