Les Grecs anciens n'ont pas unifié l'idée de civilisation en un concept ni sous un mot uniques. Envisagée comme un processus depuis les origines, elle se présente comme une série d'acquisitions ou de pertes au terme desquelles s'est forgée une condition humaine fortement ambivalente. Conçue comme un état, elle se rencontre à l'intersection de trois axes: celui d'un régime et d'une éducation qui apprivoisent la nature; celui d'un régime politique respectueux de la loi; celui d'une politique extérieure respectueuse de la (...) justice. Mais en grec, régime politique et hégémonie portent le même nom (archê). En naturalisant et en légitimant la domination romaine Denys d'Halicarnasse en fait une force de civilisation. (shrink)

Les historiens grecs se sont préoccupés des actions (praxeis) humaines dans l’ordre politique et militaire. Pourtant, la conception qu’ils se font de la justice (dikè, dikaion) – à laquelle ils rapportent plus ou moins directement l’ordre du monde et le cours des choses – comme d’un mécanisme de stricte rétribution et de rétablissement des équilibres rompus; leurs définitions de la nature humaine qui permettent de verser tout débordement au compte de ce qui n’est plus totalement ou plus du tout humain; (...) enfin, la manière dont ils construisent leur autorité d ‘historien : non par l’établissement critique des faits, mais grâce à l’identification de leur point de vue avec celui de la puissance de justice organisatrice du monde, sont autant d’obstacles à une problématisation éthique de l’action. Les notions d’équité, de bienveillance à l’égard des êtres humains, de mesure, de pitié interviennent bien dans leurs jugements, mais finissent toujours par se mouler dans le cadre de pensée dominant de la justice rétributive. (shrink)

L’article adopte un point de vue unitaire selon lequel sont interrogés à la fois les témoignages sur la physique d’Antiphon, les fragments du Peri aletheias, ainsi que les plaidoyers et, parmi les œuvres qu’on a longtemps considérées comme « morales », le Peri homonoias. Une analyse détaillée d’Aristote, Physique II, 193a10‑27, et de ses commentateurs anciens, ainsi que du Peri Aletheias (F44a Pendrick, col. II, 23‑30) sert de point de départ à une mise à l’épreuve ultérieure de la thèse par (...) la lecture suivie de l’ensemble. Il s’agit de soutenir qu’Antiphon affirme et montre la superposition nécessaire du nomos sur la physis en établissant leur inégal statut ontologique, de substrat matériel d’une part, de forme accidentelle surajoutée d’autre part. Cette interprétation trouve son prolongement dans l’analyse des deux xympheronta (celui de la nature et celui de la norme), et de l’heautos qui leur est couramment associé comme le « soi-même » le serait à « l’utile », selon l’idée qu’il serait question de combattre la norme au nom de l’intérêt personnel supposé, quant à lui, naturel. Le xympheron est plutôt pris ici comme « ce qui constitue », en anthropos, si c’est selon la nature ; en membre d’une communauté politique, si c’est selon la norme. La dépendance mutuelle de la physis et du nomos, comme de leurs xympheronta respectifs, fait alors que le naturel ne se révèle qu’à l’occasion de circonstances accidentelles et éphémères qui, un moment, isolent un membre d’un groupe politique de ce groupe-là, ou au prix d’une opération intellectuelle qui, pour un temps également, fait abstraction de l’œuvre constituante du nomos. (shrink)

Nous nous sommes proposés ici de montrer qu’Aristote caractérise le fou (μαινόμενος) dans le cadre d’un système différencié d’autres notions, sans en faire seulement un cas limite, quasiment impensé. Le point de départ de l’étude est l’analyse de la triade ἀκούσιον/δι᾽ ἄγνοιαν/ἀγνοῶν qui convoque aux côtés du fou : l’homme en colère, l’homme pris de vin, celui qui dort, le méchant (μοχθηρός), l’intempérant/incontinent (ἀκρατής), le malade. Cela implique de déterminer les types d’ignorance en cause dans les actes accomplis dans chaque (...) cas et, a contrario, en contraste avec la position socratique, les différentes formes de «l’être dans le savoir» : le savoir en entéléchie première et le savoir en acte ; le savoir du général et celui du particulier ; le savoir en acte sans intervention des affections (πάθη) et le savoir avec affections. Dans l’ensemble des catégories d’acteurs envisagées qui, selon les cas ne mettent pas en acte leur savoir de la différence entre le bien et le mal temporairement, ou le font durablement au point de transformer leur ignorance un état stable (ἕξις) de méchanceté ou encore par choix, comme l’acratique, dans cet ensemble donc, le fou apparaît comme celui qui agit par ignorance (δι᾽ ἄγνοιαν) et non pas de l’un ou de l’autre des paramètres d’une action particulière, mais de tous, à l’exception d’un seul : l’agent car, dit Aristote, «comment s’ignorer soi-même» (ἑαυτόν). Un autre moment de l’article consiste à analyser ce qu’est le soi-même en question et conclut à la réduction de l’αὐτός à ce qui accompagne la mise en acte de l’existence (τὸ εἶναι) que ce soit dans l’agir (πραττειν), le faire (ποιεῖν) ou le vivre (ζῆν). Le fou, en agissant, activerait simplement son sentiment d’exister et en cela ne pourrait «s’ignorer lui-même». Mais il faudra qu’il sorte de cette position et que, revenu à la connaissance de tous les paramètres d’un acte, il se repente de ce qu’il a accompli, pour avoir droit à la qualification d’ἀκούσιος («qui a agi contre son gré»). Chez Aristote la folie semble donc ne pouvoir être philosophiquement prise en compte que comme une crise dont on sort pour mettre en acte son savoir des paramètres d’une action particulière et n’est pas excusable parce que le fou «n’aurait pas eu conscience de son acte» mais parce qu’il a retrouvé la connaissance de ce qui compose un acte. (shrink)

Nous nous sommes proposés ici de montrer qu’Aristote caractérise le fou (μαινόμενος) dans le cadre d’un système différencié d’autres notions, sans en faire seulement un cas limite, quasiment impensé. Le point de départ de l’étude est l’analyse de la triade ἀκούσιον/δι᾽ ἄγνοιαν/ἀγνοῶν qui convoque aux côtés du fou : l’homme en colère, l’homme pris de vin, celui qui dort, le méchant (μοχθηρός), l’intempérant/incontinent (ἀκρατής), le malade. Cela implique de déterminer les types d’ignorance en cause dans les actes accomplis dans chaque (...) cas et, a contrario, en contraste avec la position socratique, les différentes formes de «l’être dans le savoir» : le savoir en entéléchie première et le savoir en acte ; le savoir du général et celui du particulier ; le savoir en acte sans intervention des affections (πάθη) et le savoir avec affections. Dans l’ensemble des catégories d’acteurs envisagées qui, selon les cas ne mettent pas en acte leur savoir de la différence entre le bien et le mal temporairement, ou le font durablement au point de transformer leur ignorance un état stable (ἕξις) de méchanceté ou encore par choix, comme l’acratique, dans cet ensemble donc, le fou apparaît comme celui qui agit par ignorance (δι᾽ ἄγνοιαν) et non pas de l’un ou de l’autre des paramètres d’une action particulière, mais de tous, à l’exception d’un seul : l’agent car, dit Aristote, «comment s’ignorer soi-même» (ἑαυτόν). Un autre moment de l’article consiste à analyser ce qu’est le soi-même en question et conclut à la réduction de l’αὐτός à ce qui accompagne la mise en acte de l’existence (τὸ εἶναι) que ce soit dans l’agir (πραττειν), le faire (ποιεῖν) ou le vivre (ζῆν). Le fou, en agissant, activerait simplement son sentiment d’exister et en cela ne pourrait «s’ignorer lui-même». Mais il faudra qu’il sorte de cette position et que, revenu à la connaissance de tous les paramètres d’un acte, il se repente de ce qu’il a accompli, pour avoir droit à la qualification d’ἀκούσιος («qui a agi contre son gré»). Chez Aristote la folie semble donc ne pouvoir être philosophiquement prise en compte que comme une crise dont on sort pour mettre en acte son savoir des paramètres d’une action particulière et n’est pas excusable parce que le fou «n’aurait pas eu conscience de son acte» mais parce qu’il a retrouvé la connaissance de ce qui compose un acte. (shrink)

After a quick overview on the specification of the causal role of the powers or faculties (δυνάμεις) in nutrition, from the Hippocratic physicians to Galen, via Aristotle, the article defines the set of questions about this process that the Hippocratic physicians leave open. It then examines how Aristotle provides some sort of indirect physical and ethical answers, while Galen openly takes the side of reappropriating the central Stoic concept of oikeiôsis in a Platonist way.

The problems of introduction of flexible work arrangements into Lithuanian labour law are analysed in the paper. Since 1990-ies Lithuania started making huge changes in its economy moving from planned (Soviet) to modern market economy. Together with these changes the employment relationship started to change as well. But after 20 years of development we still see a lack of modern view towards flexible work arrangements in labour laws. The problems of introduction of flexibility into Lithuanian employment relationship are discussed with (...) the retrospective view and explanations of arising obstacles for implementation. Rulings of the Supreme Court of Republic of Lithuania are given to reveal problems existing in practice. Conclusions and suggestions for the improvement of legal provisions are presented. (shrink)

Pagājušais ir tas, kā vairs nav, bet nākošais - tas, kā vēl nav. Bet, ja to abu nav, vai tas nozīmē, ka ir tikai "tagad" un pagājušais un nākošais ir tikai par tik, cik tie ir apzināti tajā? Bet kā ir ar pašu "tagad"? Vilšanās, ko pavada centieni notvert un identificēt "tagad", var vedināt uz pārdomām, vai "tagad", kurā apzināmies pagājušo un nākošo, pats pastāv?

Socialinio darbo teoretikai sutinka, kad Pierre’o Bourdieu sociologijos įtaka sociali­ niam darbui plečiasi ir gilėja. Kita vertus, kai kalbama apie socialinio darbo profesiją, tie patys teoretikai ignoruoja P. Bourdieu nuostatą nuo profesijos tyrimų pereiti prie profesinio lauko analizės. P. Bourdieu profesijos fenomeną laikė biurokratinės pri­ gimties konceptualizacija, kuri įtvirtina mokslinio mąstymo logikai prieštaraujančias heteronomijos apraiškas. Straipsnyje siekiama įgyvendinti P. Bourdieu reikalavimą ir, pritaikius jį socialiniam darbui, nuo socialinio darbo profesijos analizės pereiti prie socialinio darbo profesinio lauko (...) tyrimų. Straipsnyje ieškome atsakymo į klausimą, kaip keičiasi su socialiniu darbu siejamų veiklos formų arba praktikų traktavimas, kai socialinio darbo profesijos analizę keičia socialinio darbo lauko tyrimas. Palyginę trijų skirtingų šalių – JAV, Japonijos ir Lietuvos – socialinio darbo profesinės veiklos lau­ kus, priėjome prie išvados, kad profesinio lauko, kitaip nei profesijos, požiūris sudaro prielaidas įtraukti į socialinio darbo lauką tas socialinio įgalinimo praktikas, kurios, socialinio darbo profesijos požiūriu, lieka anapus biurokratinio socialinio darbo reg­ lamento. (shrink)

Viena iš probleminių darbo rinkos grupių yra neįgalūs žmonės. Darbingo amžiaus neįgaliųjų socialinei integracijai ir mobilumui darbo rinkoje ypač yra svarbus aktyvumo didėjimas, kurį galima vertinti remiantis vykstančiais pokyčiais. Analizuojant neįgaliųjų padėties darbo rinkoje kaitą reikšmingi statistikos duomenys. Trūksta aktualios informacijos apie tiriamą grupę, o vertinant padėtį darbo rinkoje paprastai apsiribojama tik Lietuvos darbo biržos duomenimis. Šiame straipsnyje vertinama neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje ir integracijos į Lietuvos darbo rinką galimybės, analizuojamos neįgaliųjų užimtumo politikos (...) priemonės. Analizė pagrįsta moksline literatūra, statistikos duomenimis, atliktų specialių tyrimų rezultatais. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos darbo ginčų instituto reformavimas ir kaita Nepriklausomybės laikotarpiu atskirų Europos Sąjungos valstybių patirties kontekste. Darbo ginčų reforma Lietuvoje minimu laikotarpiu vyko keliais etapais, iš jų paskutinysis, prasidėjęs 2013 m. sausio 1 d., pakeitė darbo ginčų komisijų organizavimo tvarką, šias komisijas pradėjus kurti teritoriniu principu, prie veikiančių Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių padalinių, nustačius, kad į darbo ginčų komisiją su skundu gali kreiptis ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys, įvedus kitas naujoves. Tačiau šie (...) pokyčiai vis dar neatspindi europinių tendencijų, kiek įmanoma mažiau institucionalizuoti ikiteisminę individulių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką. Straipsnyje akcentuojama mintis, jog darbo ginčų instituto reforma laikytina nebaigta ir, tikėtina, bus tęsiama, remiantis pažangiausia kai kurių ES valstybių praktika šioje srityje, tačiau išlaikant nacionalinį teisinio reguliavimo ypatumą. (shrink)

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje, fenomenologijoje, literatūroje, struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Šiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. (...) Tyrimas grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. (shrink)

The theoretical aspects and practical application of the termination of an employment contract upon an employee’s notice are analyzed in the paper. An employee can terminate an employment contract by his/her notice either without specifying any reason or due to some serious reasons. The problems of the regulation of the grounds for the exipiry of an employment contract are discussed and analyzed by comparison with the corresponding regulations in other European countries. Rulings of the Supreme Court of the Republic of (...) Lithuania are discussed to reveal the problems existing in practice. Conclusions and suggestions for the improvement of laws providing conditions for homogeneous interpretation of legal provisions are presented. (shrink)

Straipsnyje aptariami gimnazijas baigiančių jaunuolių tolesnio gyvenimo pasirinkimų ir studijų regioninėse aukštosiose mokyklose motyvacijos sociologinio tyrimo rezulta­tai. Gilinamasi, su kuo artimiausias gyvenimo perspektyvas sieja Pietvakarių Lietuvos regiono III–IV gimnazijos klasių mokiniai: kiek jas sieja su studijų, darbo, kitų veik­lų pasirinkimu, kokie motyvai lemia studijų vietos ir studijų programos pasirinkimą, ypač regioninėse aukštosiose mokyklose. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad studijų vietos pasirinkimui įtakos turi studijų proceso kokybė, mokymosi sąlygos (kokybės aspek­tas), gyvenimo sąlygos ir pragyvenimo išlaidos, studijų kaina (finansinis aspektas), atsiliepimai apie (...) instituciją (įvaizdžio aspektas). Rinktis studijų programą labiausiai motyvuoja galimybė studijuoti norimą specialybę, geras švietimo įstaigos įvaizdis, ge­ros mokymosi sąlygos, pažangumo lygmuo. Studijų Pietvakarių Lietuvos regioninėse aukštosiose mokyklose motyvai siejami su galimybe rinktis norimą studijų programą, artumu, geromis mokymosi sąlygomis. (shrink)

„Posocializmas“, „pokomunizmas“, „transformacija“ ir kiti semantiškai susiję žodžiai turi laikinumo atspalvį. Akademikai ir politikos formuotojai suvokė, kad šis laikotarpis bus sunkus eiliniams gyventojams. Svarstoma, kad Lietuvoje transformacijos laikotar­pis baigėsi – pavyzdžiui, 2004 m., šaliai įstojus į ES ir NATO. Tačiau nežinome, kada šis laikotarpis pasibaigė žiūrint iš Lietuvos gyventojų perspektyvos (jeigu apskritai pa­sibaigė). Todėl šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kokie su transformacija susiję periodai arba lūžiai išryškėja (jeigu išryškėja) socialinėje atmintyje. Straipsnyje laikomasi periodo definicijos, pagal kurią jis turi ribas (...) laike ir pavadinimą, suvokiamas kaip homogeniškas. Kokybiniai interviu, 2021 m. vasarą surinkti Panevėžyje, Jonavo­je ir kaimuose aplink šiuos miestus, analizuojami taikant refleksyviąją teminę analizę (RTA). Daroma išvada, kad transformacija yra glaudžiai įsipynusi į dabartinį Nepri­klausomybės laikotarpį. Viena vertus, kai kurie tyrimo dalyviai pasakojo apie „per­ versmo“, „suirutės“ laiką, kartais jį lygino su pokariu. Kita vertus, atmintyje kur kas ryškesnis bendras atkurtos Nepriklausomybės laikotarpis: jis suvokiamas kaip daug­maž homogeniškas laipsniškos kaitos laikas, kurį įmanu palyginti su stambiu periodu prieš esminį lūžį – sovietmečiu. (shrink)

Como pensar a ética a partir das contradições de um mundo que, no mesmo espaço e ao mesmo tempo, produz uma ciência e intelectuais dedicados a pesquisar princípios de vida e armas de morte; progressos nas comunicações e mecanismos sutis e aberrantes de censura? Eis as questões: falso bem, falsa justiça, falsa liberdade, falsa virtude, que, ao criarem o homem da concórdia, da submissão e da boa-fé, o tornam duas vezes escravo: da superstição e das convenções. Os textos que compõem (...) essa obra, originalmente produzidos para o curso livre Ética, procuram, assim, pensar as razões pelas quais os homens se comportam de determinada maneira e por que a maioria das doutrinas morais conserva vestígios da servidão, no momento mesmo em que promete instaurar a liberdade.ÍndiceCenários - Adauto NovaesA tragédia grega e o humano - Nicole LorauxHumanidade e justiça na historiografia grega, V-I a. C. - Catherine Darbo-PeschanskiAs delícias do jardim - José Américo Motta PessanhaA culpa dos reis: mando e transgressão no Ricardo II - Antonio CandidoO retorno do bom governo - Renato Janine RibeiroAs fronteiras da ética: Maquiavel - Newton BignottoPolítica do céu (anti-Maquiavel) - Antonio Alcir Bernárdez PécoraDilemas da moral iluminista - Sergio Paulo RouanetUma reinvenção da ética socialista - Nelson LevyEstado e Terror - Paulo Sérgio PinheiroO eterno retorno do mesmo: tese cosmológica ou imperativo ético? - Scarlett MartonA mentira: um capítulo das relações entre a ética e a política - Celso LaferMoralidade pública e moralidade privada - José Arthur GianottiO sujeito e a norma - Gerd BornheimA mulher e a lei - Maria Rita KehlImpasses da ética naturalista: Gide e o homoerotismo - Jurandir Freire CostaBom dia, senhor Coubert! - Jorge ColiVer o invisível: a ética das imagens - Nelson Brissac PeixotoIlusões perdidas - José Miguel WisnikPúblico, privado, despotismo - Marilena Chauí. (shrink)

Višestoljetni model Crkve kao zajednice laika i klerika koji ju inspiriraju i vode, ulazi u funkcionalnu krizu. U doba revolucija i liberalizma laici se nalaze u novim, često oprečnim ulogama: vjernika odanih Crkvi i građana lojalnih sekularnom društvu. Tražeći izlaz iz krize, Crkva se oslanja na sposobnost demokratskog djelovanja laika koji svojim društvenim nastupom promiču kršćanske vrijednosti, ali se i bore za politička prava Crkve. Uz političke stranke katoličke inspiracije posebnu ulogu ima organizirani katolički laikat, kulturno i moralno oblikujući laičke (...) staleže. Pretpovijest nastanka katoličkoga laičkog pokreta (Katoličke akcije) daje uvide u složenost društava druge polovice XIX. i početka XX. st., ali i zavidnu razinu inventivnosti i laika i hijerarhije u aktiviranju laika, što će postati epohalni uspjeh Crkve XX. stoljeća. (shrink)

Pasibaigus Šaltajam karui smarkiai išaugęs tarptautinių konfliktų skaičius bei identifikuotos naujos grėsmės paskatino tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO) peržiūrėti Šaltojo karo metu taikytą jėgos panaudojimo praktiką, poreikį ir priemones reaguoti į konfliktus. Tokiomis priemonėmis kaip tik ir tapo vadinamieji „mėlynieji šalmai“, kurie Jungtinių Tautų valstybių narių yra priskiriami Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuotoms operacijoms vykdyti. Nors priskirtos pajėgos vykdydamos tarptautines operacijas dėvi Jungtinių Tautų simboliką, tačiau jų pavaldumas (...) savo valstybei išlieka visą laiką. Analizuodami valstybių dalyvavimo tarptautinių organizacijų sankcionuotose tarptautinėse operacijose teisinius pagrindus, straipsnio autoriai per jėgos panaudojimo prizmę analizuoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir apskritai tarptautinių organizacijų vaidmenį sankcionuojant jėgos panaudojimą pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas bei tarptautinių operacijų vykdymo raidą. Straipsnyje taip pat detaliai apžvelgiami siuntimo į tarptautines operacijas nacionaliniai teisiniai pagrindai ir procedūros bei Lietuvos Respublikos praktika. Šis straipsnis yra skirtas visiems besidominties tarptautinėmis operacijomis ir jų sankcionavimo nacionaliniais ir teisiniais pagrindais. Straipsnio struktūra susideda iš trijų dalių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjamas jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas, antroje ‒ aptariami dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vadovaujamose tarptautinėse operacijose raida ir teisiniai pagrindai, o paskutinėje dalyje yra nagrinėjamas nacionalinis siuntimo į tarptautines operacijas reglamentavimas. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino (...) ženklą? Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp šiuolaikinio aristotelizmo žmogiškojo klestėjimo sampratos ir dviejų kritinių perspektyvų apie darbą. Prasmingo darbo perspektyva klausia, koks darbas būtų prasmingas, teigdama, kad toks darbas yra būtinas žmonių gerovei. Postdarbo perspektyva teigia, kad geras gyvenimas slypi už darbo ribų ir kad turime siekti darbą ne reformuoti, bet kiek įmanoma labiau išnaikinti. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinė aristoteliška praktikų ir gero gyvenimo samprata leidžia atsižvelgti į abiejų perspektyvų įžvalgas. Praktikų samprata inkorporuoja prasmingo darbo sampratą, tačiau apima ir (...) įvairias nedarbines veiklas, o, konceptualizuojant gerą gyvenimą kaip praktikų gyvenimą, atsižvelgiama į postdarbo perspektyvos iššūkį konceptualizuoti žmogiškąjį klestėjimą neteikiant prioriteto darbui. Taip šiuolaikinio aristotelizmo gero gyvenimo samprata leidžia reikalauti ir geresnio darbo, ir mažesnio darbo kiekio. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto (...) pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

In this study a combination of computer tools for coupling and virtual screening is detailed, in 108 active molecules and 3620 decoys to find stabilizers for G quadruplex. To have more precise results, combinations of coupling programs with fifteen energy scoring functions were applied. The validation and evaluation of the metrics was done with the CompScore genetic algorithm. The results showed an increase in BEDROC and EF of 50% compared to other strategies, as well as reflecting early recognition of active (...) molecules. From these results it is possible to work with the molecules that showed a good early recognition and evaluate their effect as G4 stabilizers. This ensures more efficient and accurate results in the preclinical stage for the development of anticancer drugs. Keywords: Enrichment metrics; telomere; G quadruplex ; CompScore. References [1]M. Porru, P. Zizza, M. Franceschin, C. Leonetti and A. Biroccio. «EMICORON: A multi-targeting G4 ligand with a promising preclinical profile» 2017. Biochimica et Biophysica Acta - General Subjects, 1861, 1362–1370. [Online]. Available: https://doi.org/10.1007/s00294-018-0836-6. [2]K. Tomita. «How long does telomerase extend telomeres? Regulation of telomerase release and telomere length homeostasis». Current Genetics, 64, 1177–1181. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1016/j.bbagen. 2016.11.010. [3]M. Jafri, S. Ansari, M. Alqahtani and J. Shay. «Roles of telomeres and telomerase in cancer, and advances in telomerase-targeted therapies. Genome Medicine., 2016. [Online]. Available: https://doi.org/10.3390/ijms19020482. [4]J. Huppert and S. Balasubramanian. «G-quadruplexes in promoters throughout the human genome». 35, 406–413. 2007. [Online]. Available: https://doi.org/10.1016/j.bbapap.2017.06.012. [5]S. Joy, Vijayakumar, S. Choi and H. Sunhye. «Role of computer-aided drug design in modern drug discovery». Archives of Pharmacal Research. 2015. [Online]. Available: https://doi.org/10.1007/s12272-015-0640-5. [6]S. Asamitsu, S. Obata, Z. Yu, T. Bando and H. Sugiyama. «Recent Progress of Targeted G-Quadruplex-Preferred Ligands Toward Cancer Therapy». Molecules, 24, 429. 2019. [En línea]. Available: https://doi.org/10.3390/molecules24030429. [7]R. Monsen and J. Trent. «Biochimie G-quadruplex virtual drug screening : A review». Biochimie, 152, 134–148. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1039/c9cc06748e. [8]J. Beauvarlet, P. Bensadoun, E. Darbo, G. Labrunie, E. Richard, I. Draskovic and M. Djavaheri-mergny. «Modulation of the ATM / autophagy pathway by a G-quadruplex ligand tips the balance between senescence and apoptosis in cancer cells». 1–18. 2019. [Online]. Available: https://doi.org/10.1093/nar/gkz095. [9].Z. Crees, J. Girard, Z. Rios, G. Botting, K. Harrington and C. Shearrow. « Oligonucleotides and G-quadruplex stabilizers: targeting telomeres and telomerase in cancer therapy».2014. [Online]. Available: https://doi.org/10.2174/1381612820666140630100702. [10].M. Meier, A. Moya-torres, N. Krahn, M. Mcdougall, L. Orriss, E. Mcrae and T. Patel. «Structure and hydrodynamics of a DNA Gquadruplex with a cytosine bulge»., 1–13. 2018. [Online]. Available: https://doi.org/10.1093/nar/gky307. (shrink)

In lieu of an abstract, here is a brief excerpt of the content:Reviewed by:Aux marges des dialogues de Platon: Essai d'histoire anthropologique de la philosophie ancienneAlessandra FussiMarie-Laurence Desclos. Aux marges des dialogues de Platon: Essai d'histoire anthropologique de la philosophie ancienne. Grenoble: Millon, 2003. Pp. 286. Paper, €27,00.The book takes its bearings from Plato's knowledge of Herodotus's and Thucydides' writings as it is witnessed in such dialogues as the Menexenus, the Timaeus, the Critias and the Laws. Plato not only indirectly (...) quotes from both authors, but also frequently plays with chronology and the relationship between historical events. What motivates Plato's interest in historical events? Is it possible to speak of a Platonic philosophy of history? Before addressing such questions, the author devotes several chapters to a very detailed and insightful study of the meaning(s) of "historiography" in Herodotus and Thucydides. The first chapter examines different contemporary views concerning Herodotus's and Thucydides' attitude towards their sources. Desclos sides with those who underlie the distance between modern theories of historical sources and ancient historical literature. The ancients had no theory of objective sources. Rather, they focused on the subjective means employed, such as the historian's own sense of sight, and his good judgment. As to the witnesses of the past, the accent was not as much on their reliability as it was on their plausibility vis-à-vis the opinions of the historian himself.Chapters II and III are devoted respectively to Thucydides' employment of the rhetorical instruments of the law courts, and to the stylistic and methodic proximity of Herodotus's Histories to the Corpus Hippocraticum. Both chapters oppose the view that the two ancient historians identify their task as "critical history," i.e., as an attempt to free the historical attitude towards facts and events from the subjective aspects of rhetoric, poetry, and religion, where persuasion and chance play a major role. Thucydides' language is rooted in the law courts. However, Desclos argues, the place he occupies in the Peloponnesian War is not that of the impartial judge—as N. Loraux and C. Darbo-Peshanski have suggested—but that of the defendant's attorney. He is much closer to Antiphon's antidikoi—whose ability he extols in VIII, 68, 1-2—than to the modern, impartial judge. The main stress of the methodological chapters in Book I of the Peloponnesian War, then, is not as much on the critical attitude that the historian must have towards his different kinds of sources, as it is on the attempt to persuade the readers that he is true to the facts, while his opponents and competitors are not. In this sense, Desclos agrees with Lloyd that we are in the presence of a "rhetoric of legitimation." According to this interpretation, then, Thucydides' text assigns his ideal reader a passive role. He is meant to be persuaded, conquered, and entirely a-critical (62).Chapter III argues that Herodotus's Histories give their ideal reader an entirely different role. Desclos focuses here on the analogy between medicine and writing, and on Herodotus's preference for Greek medicine, which uses "sweet" methods, over Persian medicine, characterized by harshness and violence. The Greek doctors' superiority ultimately resides in their ability to enroll the patients in the fight against illness. Analogously, the superiority of the Greek historian resides in his ability to accommodate his writings to the reader in such a way that the latter may become an active participant in the historical inquiry. Herodotus does not pretend to be above all opinions. He clearly states his opinions, but by treating them as such he allows the reader to take position, to be "interactive" with the written work (85). [End Page 203]This interesting analysis bears its fruits in the last chapters devoted to Plato. Desclos suggests that the anonymous and silent interlocutor in such dialogues as the Charmides, the Lysis and the Republic plays an important philosophical function, by circumscribing a dialogical empty space that the reader is invited to fill (220). This takes Herodotus's strategy a step forward, since the truly philosophical nature of the Platonic dialogue lies thereby in its openness to the reader. Unfortunately Desclos's chapters on Plato are not as... (shrink)

As there is a gap of legal regulation of covenants not to compete in Lithuania, the legal doctrine and the case-law are analyzed in this article. It is recognized in judicial practice that labour laws are not applicable for the regulation of the covenants not to compete. So, the parties, an employer and employee, are free to make agreement on non-competition. There are some suggested principles how to make parties’ agreement on non-competition. Firstly, there should be disputed an adequate compensation (...) to the restrictions that would be made for an employee. Secondly, the restriction of competing should be precisely described, taking into account other issues, such as period of non-competing, employee’s qualification and duties, termination of agreement, etc. It is also proposed to supplement the Law on Competition of the Republic of Lithuania with the rules concerning the conclusion, execution or termination of these covenants. (shrink)

The right to ‘domestic remedies’, which ideally connects ‘subsidiarity’ and ‘embeddedness’ of the ECHR in the legal systems of member States, is deemed to play a crucial role for the Strasbourg machinery survival as well as for an effective protection of human rights, especially in the field of the ‘reasonable-time’ requirement. In this respect the Italian case seems an excellent test. Once a compensatory remedy was introduced in the Italian legal system by Law No. 80 of 2001 (the ‘Pinto Act’), (...) it soon appeared that such a remedy could be considered ‘effective’ in so far as it was implemented in accordance with the ECtHR’s jurisprudence. Therefore a legal tool for the interaction between ECtHR and Italian courts had to be found. Nevertheless, the results of this interaction might suggest that the domestic remedy has neither increased the protection of the reasonable-time requirement in Italy nor is it the final solution to the ECtHR’s overload. (shrink)