Abstract

Pasibaigus Šaltajam karui smarkiai išaugęs tarptautinių konfliktų skaičius bei identifikuotos naujos grėsmės paskatino tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO) peržiūrėti Šaltojo karo metu taikytą jėgos panaudojimo praktiką, poreikį ir priemones reaguoti į konfliktus. Tokiomis priemonėmis kaip tik ir tapo vadinamieji „mėlynieji šalmai“, kurie Jungtinių Tautų valstybių narių yra priskiriami Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuotoms operacijoms vykdyti. Nors priskirtos pajėgos vykdydamos tarptautines operacijas dėvi Jungtinių Tautų simboliką, tačiau jų pavaldumas savo valstybei išlieka visą laiką. Analizuodami valstybių dalyvavimo tarptautinių organizacijų sankcionuotose tarptautinėse operacijose teisinius pagrindus, straipsnio autoriai per jėgos panaudojimo prizmę analizuoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir apskritai tarptautinių organizacijų vaidmenį sankcionuojant jėgos panaudojimą pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas bei tarptautinių operacijų vykdymo raidą. Straipsnyje taip pat detaliai apžvelgiami siuntimo į tarptautines operacijas nacionaliniai teisiniai pagrindai ir procedūros bei Lietuvos Respublikos praktika. Šis straipsnis yra skirtas visiems besidominties tarptautinėmis operacijomis ir jų sankcionavimo nacionaliniais ir teisiniais pagrindais. Straipsnio struktūra susideda iš trijų dalių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjamas jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas, antroje ‒ aptariami dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vadovaujamose tarptautinėse operacijose raida ir teisiniai pagrindai, o paskutinėje dalyje yra nagrinėjamas nacionalinis siuntimo į tarptautines operacijas reglamentavimas