Abstract

Šis straipsnis yra prieš kurį laiką skelbto „Problemų“ žurnale straipsnio „Kaip galima kino filosofija?“ tąsa. Kartą aptarus kino filosofijos kaip specifinės kino analizės prielaidas, dabar iš kino filosofijos pozicijų interpretuojama prieiga prie masinės kultūros reiškinio – apokalipsės kino. Aptariamos skirtingos žanrų analizės galimybės – žanro kaip reprodukuojamos klišės, mitologinės struktūros ir darinio, kurį lemia įvairūs kultūriniai, socialiniai ir istoriniai kontekstai. Apokalipsės kinas analizuojamas kaip kinas, kurį pagrindžia specifinė laiko traktuotė. Tvirtinama, jog apokalipsės kine įvykiai skaidomi į „mažuosius“ ir „didžiuosius“. „Mažuosiuose“ įvykiuose funkcionuoja kasdienis laikas, kurį suardo „didžiųjų” įvykių globalus – ribotas, pabaigą ženklinantis – apokaliptinis laikas. Analizuojant tokią apokalipsės kino dinamiką nuo „mažųjų“ įvykių link „didžiųjų“, kasdienis laikas ir apokalipsė aptariami kaip bendresni konceptualūs kontekstai, lemiantys iš pažiūros banalias apokaliptinio kino prasmes.Pagrindiniai žodžiai: kino filosofija, žanrinis kinas, kasdienis laikas, apokalipsė