Abstract

Straipsnyje per fenomenologinės filosofijos prizmę analizuojama galimybė pralaužti užburtą postmodernios parodijos ratą, kurio vienas būdingiausių bruožų – paskui „žmogaus“ dekonstrukciją einanti kūrybiškos humanistinės vaizduotės destrukcija, diseminuojanti vaizduotę į absoliučią žaidimo ženklais imanenciją. E. Husserlio fenomenologinį projektą kaip tik stimuliavo paskata suformuluoti atsvarą įvairioms reliatyvaus mąstymo formoms. Šio projekto šerdis – vaizduotės kaip intencionalaus sąmonės akto analizė, atskleidžianti unikalią vaizduotės struktūrą, kuri ne antrina suvokimui, o persmelkia visus intencionalius aktus ir leidžia eidetinę nuostatą. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama, kaip vaizdinių kultūros sąlygotumai kreipia link vaizduotės tipologizavimo ir fenomenologinio persvarstymo. Norėdami suprasti Husserlio įnašą į filosofinę vaizduotės refleksiją, pirmiausiai privalome struktūriškai palyginti suvokimą ir Phantasie, t. y. analizuoti prezentuojančios ir prezentifikuojančios sąmonės aktus. Tai padaroma antroje straipsnio dalyje. Čia pat išskleidžiama Husserlio vaizduotės kaip intencionalaus akto analizė, kur Phantasie atskiriama nuo vaizdinės sąmonės, kitų prezentifikuojančių aktų ir išryškinamos šio intencionalaus akto struktūros – irealumas, laisvė, galimybė suvokti kitaip ir neutralumas. Šios struktūros eventualiai nukreipia link trečios straipsnio dalies, tai yra M. Heideggerio galimo poetikos, numatančios pamatinį egzistencinį Dasein „gebėjimą“ kaip galimybės atvertį, kuri skleidžiasi poezijoje Poiesis prasme. Greta paminėtų tikslų straipsnyje siekiama išryškinti ketvirtą, „disidentišką“ fenomenologinę-hermeneutinę, vaizduotės paradigmą, kuri tokių mąstytojų, kaip I. Kantas, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris P. Ricoeuras, idėjomis sudaro svarią alternatyvą postmoderniam dekadanso patosui