Abstract

Ðiame straipsnyje nagrinëjama tragedijos prigimtis ir tragiðkojo herojaus istoriniai tipai. Tragedijasuvokiama ne kaip literatûros þanras, o kaip mirtingojo egzistencinë laikysena visuotinybës ir josribinio varianto bei vienintelio jos duoties bûdo – Kalbos atþvilgiu ir apibrëþiama kaip individo maið-tas prieð visuotinybæ, kad ir kokiu pavidalu toji visuotinybë reikðtøsi. Tvirtinama, kad autentiðkiausiair savaip vienintelë tragiðkojo gesto forma yra ávykusi tik keliuose Graikijos poliuose ir ið dalies Romosrespublikoje. Tik Graikija yra davusi gryniausiø tragiðkojo maiðto pavyzdþiø ir klasikinio tragiðkojoherojaus archetipà – laisvà ir autonomiðkà individà. Nepralenkiamas tragiðkojo mirtingojo pavyzdysyra Sokratas, kuriam gali prilygti tik tokios tragiðkos figûros kaip Periklis, Aleksandras ir Cezaris.Krikðèionybë ir vadinamoji modernybë sunaikina tragiðkojo gesto galimybës sàlygas, autonomiðkoindivido metafizinæ paradigmà pakeisdama „asmens“, kaip Kalbos maðinos, taigi kaip Visuotinybëságaliotinio, paradigma. Kalbëti apie tragedijà religinio arba technologinio despotizmo sàlygomisbeprasmiðka. Antigraikiðkieji Vakarai, lygiai kaip ir despotiðkieji Rytai, neturi tragiðkojo herojaus,taèiau forsuoja tragiðkojo gesto ideologiná þargonà, egzistencines tragiðkojo herojaus galimybës sà-lygas pakeisdami kalbiniais tø sàlygø falsimuliakrais. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinëjama AntanoMaceinos, kaip religinio filosofo, figûra tragiðkojo gesto kontekste. Prieinama iðvada, kad AntanoMaceinos figûra, nepaisant kai kuriø su filosofine laikysena susijusiø jo gyvenimo ir màstymo elementø, geriausiu atveju laikytina melodramatiðka. Lietuviø kultûra, palenkta religiniam despotizmui, kaip ir Vakarø Europa, neturi savo tragiðkojo herojaus.Pagrindiniai þodþiai: tragiðkasis herojus, visuotinybë, individualumas, maiðtas