Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kultūros studijos. Autorius analizuoja tris laikotarpius: 1) tarpukario; 2) pokario, kuris apima tiek kultūros tyrimus Sovietų Lietuvoje, tiek Lietuvos emigrantų užsienyje kultūros studijas; 3) posovietinį. Kultūros tyrimai interpretuojami vadovaujantis šiomis prielaidomis: 1) kultūros studijos neatsiejamos nuo modernybės diskurso, net kalbant apie postmodernios kultūros situaciją ir jos atstovus; 2) kultūra interpretuotina kaip integrali visuma, prieinama filosofinei refleksijai; 3) kultūros studijos balansuoja tarp regioninio tapatumo ir globalių tendencijų; 4) kultūros studijos plėtotinos atsižvelgiant į mūsų hermeneutinius siekius; 5) kultūros fenomenai, įtraukiami į kultūros studijas, nurodo gyvenamąjį pasaulį kaip kultūros aplinką ir mūsų kūrybinį vaidmenį joje; 6) kultūros studijų tyrinėtojai dalyvauja tiek vertikalioje tam tikro regiono kultūros bendrijoje, tiek horizontalioje pasaulinėje mokslo visuomenėje; 7) kultūros studijos iškyla kaip tarpdalykinis diskursas, t. y. kaip „ilgojo kelio“ taktikos išdava.Pagrindiniai žodžiai: kultūros studijos, kultūros idėja, regionas, tapatumas