Abstract

Straipsnio tikslas – parodyti modernios Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo proceso tęstinumą pasitelkus Lietuvos kultūros politikos raidos analizę. Kultūros politika analizuojama iš istorinės perspektyvos, remiamasi įvairių socialinių tyrimų duomenimis. Bibliotekos ir kultūros centrai laikomi vienomis svarbiausių institucijų, įgyvendinančių valstybės kultūros politikos tikslus. Atlikta analizė leidžia teigti, kad dabartinė Lietuvos kultūros politika užtikrina ne tiek Lietuvos sulietuvinimo ir kultūrėjimo plėtrą, galinčią atremti globalizacijos iššūkius, kiek esamos padėties stabilumą. Pozityvių pokyčių kultūros politikoje stoka, turint omenyje ir įvairių institucijų bendradarbiavimą, ir veiklos koordinavimą, optimizavimą bei kultūros įstaigų veiklos regionuose didesnį rėmimą, didina recesijos, t. y. lietuvių nutautėjimo ir nukultūrėjimo, grėsmę