Abstract

Straipsnyje remiantis Ric@uru teigiama, kad mūsų kultūra – pasakojimo. Kaip tokiai, jai būdinga tam tikra kalbinė visuma, kuri nuolat plečiama, veikiant naujiems kultūros fenomenams. Kultūros kūrybingumas siejamas su jos dalyvių egzistencinėmis paskatomis. Kalbama apie kultūros kaip egzistencinio projekto kūrimą gyvenamojo pasaulio aplinkoje. Fenomenų tikrumo kriterijus čia – tiek jų naujumas, tiek dermė su šiuo projektu. Šiame kontekste nagrinėjamas istorinių įvykių tikrumas. Jų įtikrovinimas siejamas su įvardijimu, įdaiktinimu, įlaikinimu, t. y. su įtraukimu į mūsų egzistencinį projektą. Kita vertus, senas istorinis įvykis gali tapti nauju fenomenu, jei jis padeda išplėsti mūsų egzistencinį pasakojimą. Teigiama, kad kultūros dalyvis, prikeldamas įvykį naujam gyvenimui, t. y. naujai suprasdamas jį, drauge naujai interpretuoja savo gyvenimą ir egzistencinę kultūrinę aplinką. Taip mes kuriame savo egzistencinį pasakojimą, kurio esame tiek autoriai, tiek herojai. Straipsnyje plėtojamas kultūros hermeneutikos ir fenomenologijos modelis, vadovaujantis Maceina, Ric@uru, Gadameriu, Heideggeriu, Bachtinu