Abstract

Straipsnyje analizuojami ir interpretuojami Platono dialoge „Faidonas“ pateikti sielos nemirtingumoárodymai. Platonas ðiame dialoge siekia rekonstruoti sokratiðkojo imperatyvo „Pasirûpink savo siela, kadji taptø kuo geresnë“ prielaidas. Kadangi rûpestis siela kasdieniame gyvenime nepasiteisina, tai tenkaieðkoti atpildo uþ tà rûpestá garantijø anapus ðio gyvenimo, o tai ir numato sielos nemirtingumo prielaidà. Dialoge iðskiriami keturi sielos nemirtingumo árodymai – dialektinis, gnoseologinis, ontologinis beiaksiologinis. Rekonstruojama kiekvieno jø loginë struktûra ir prielaidos, kurias tematizuojant antikosmàstymo kontekstu atskleidþiamos kiekvieno árodymo tiesioginës ir netiesioginës intencijos. Nagrinëjama ir antikoje populiarus poþiûris, kad siela yra kûno daliø harmonija. Nurodoma, kad Platonas ðá poþiûráaptaria ne tiek dël savø konceptualiniø sumetimø, kiek atiduodamas duoklæ tokios sampratos populiarumui antikoje. Taèiau bene daugiausia dëmesio straipsnyje skiriama aiðkintis platoniðkajai paþinimosampratai. Parodoma, kad esminius paþinimo kaip atsiminimo sampratos ypatumus lemia graikiðkojomàstymo sinkretiðkumas, savo ruoþtu anonimizuojantis paþinimo subjektà. Straipsnis pradedamas irbaigiamas etiniais akcentais. Konstatuojama, kad Platono „Faidonas“ yra bene pirmasis mëginimas teoriðkai pagrásti etinæ þmogaus elgsenà ir kad jame jau nurodyti tik gerokai vëliau I. Kanto suformuluotipraktinio proto postulatai.Reikðminiai þodþiai: paþinimas, atsiminimas, kasdienis màstymas, etinis màstymas, prasmë