Abstract

Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama klasikinės filosofijos analizei, visų pirma Platono ir Aristotelio tekstams, taip pat apžvelgiamas straipsnio kontekste aktualių problemų atsiradimas ir formavimasis ankstyvojoje bei vėlyvojoje antikos filosofijoje. Išryškinamos komunikacinės grožio ir meninės kūrybos plotmės – svarstoma, ką medijuoja ankstyvojoje graikų filosofijoje susiformavusi metafizinė grožio samprata, nagrinėjamas harmonijos, simetrijos, euritmijos ir proporcijų vaidmuo formuojant klasikinę grožio sampratą, taip pat steigiant komunikacinį santykį tarp meno kūrinio ir suvokėjo. Nagrinėjant antikos kalokagatijos sampratą atskleidžiama, kaip gėris, grožis ir tiesa gali pratęsti vienas kitą ir komunikuoti vienas per kitą. Taip pat gilinamasi, ką gali byloti grožis pasitelkiant Erotą ir kaip susiformuoja subjektyvistinė, jusliškesnė grožio samprata. Aptarus antikos meninės kūrybos sampratą ieškoma atsakymo, ar menininko paskirtis yra komunikuoti mūzų bei dievų įkvėptas idėjas ir kurti idealią tikrovę, ar veikiau gaminti amatus ir mėgdžioti iliuzijų pasaulį. Meninės kūrybos ir kūrybinės komunikacijos problematika nagrinėjama ir katarsiniu aspektu – kaip sielos gryninimas, vidinis apsivalymas bei malonumo išgyvenimas. Straipsnyje svarstoma, kaip formavosi ir kito grožio bei kūrybinės komunikacijos sampratos ir kuo ši problematika tebėra aktuali nūdienos estetikai ir komunikacijos teorijai, išryškinama antikos filosofijoje susiformavusių idėjų recepcija dabartinėje fenomenologinėje filosofijoje