Abstract

Straipsnyje svarstomas šiuolaikinėje filosofijoje atsinaujinęs ginčas „apie tikrovę / realybę“. Šis ginčas pristatomas analizuojant vieno ryškiausių jo iniciatorių – vadinamojo naujojo realizmo atstovo Maurizio Ferrario poziciją. Ferrario „realistinio“ palinkimo ištakos atpažįstamos iš Nietzsche’s frazės „Nėra faktų, tiktai interpretacijos“ savito traktavimo. Straipsnyje atskleidžiama, kad su šios frazės permąstymu Ferraris’o filosofijoje sietina ir modernybės / postmoderno kritika, ir naujojo realizmo pozicijoje išryškė-janti realybės samprata. Parodomas naujojo realizmo perspektyvoje atsiskleidžiantis modernybės/ postmoderno santykis, svarstomas postmodernistinis tikrovės / realybės praradimas, kurį fiksuoja tikrovės „virgoletizacija“. Keliamas klausimas, ką reiškia realybę „imti į kabutes“. Tačiau sykiu aptariant Ferrario mokytojo ir oponento Vattimo poziciją, klausiama – „kam reikalinga, kam tarnauja tiesa be kabučių?“ Vattimo ontologinės hermeneutikos persektyvoje iškylanti interpretacinė realybės/tikrovės samprata straipsnyje parodoma kaip alternatyva Ferrario naujojo realizmo požiūriui. Kita vertus, atskleidžiamas Ferrario realybės sampratos giminingumas Kanto ir Fichte’s kritiko Jacobi realistinėms sveiko proto nuostatoms bei jos santykis su nihilizmu. Pagrindiniai žodžiai:realybė, interpretacija, postmodernizmas, ėmimas į kabutes, nihilizmas