Abstract

Straipsnyje analizuojamas vaiko pieðimo fenomenas J. Dewey pragmatistinëje filosofijoje ir M. Merleau-Ponty fenomenologijoje. Vaiko raiðka vis daþniau domisi teoretikai, ieðkantys naujø áþvalgø þmogaus santykiui su pasauliu nusakyti. Vaiko santykis su pasauliu yra naivus, tyras, neuþgoþtas socialiniøpasaulio matymo ir elgesio konvencijø. Jo apmàstymai traukia tuos, kurie nusivylë suaugusiøjø pasauliopaþinimo konstruktais, argumentais, pamokymais. J. Dewey vaiko pieðimà apraðo kaip vienà ið natûraliausiø instinktø tyrinëti pasaulá, komunikuoti meno kalba. Bræsdamas vaikas pasaulá reiðkia vis tobuliau, tiksliau, objektyviau. M. Merleau-Ponty vaiko raiðkoje mato natûralumà, kuris atskleidþia pirmapradiðkai pasitikintá pasaulio matymà, perþengiantá erdvës ir laiko konvencijø paisymà. Panaðiaimato menininkas. Taèiau vaiko matymas yra daugiaprasmis savo paprastumu, o menininko matymasyra daþnai prilyginamas beproèio regëjimui. Straipsnyje bandoma svarstyti, kodël ir kaip vaiko raiðkostobulinimas ágauna vienokià ar kitokià kryptá ir koká santyká su pasauliu ateityje jis lemia.Pagrindiniai þodþiai: vaiko raiðka, pieðimas, patirtis, santykis su pasauliu, socialinë konvencija