Abstract

Straipsnyje nagrinëjamas kûno ir gyvenamosios aplinkos santykis. Siekiama parodyti, kad kûnas – netik orientavimosi aplinkoje centras, bet ir kûrybinës sàveikos su ja veiksnys. Remiantis Husserliu irMerleau-Ponty, analizuojamas jusliø vaidmuo mums kuriant savo gyvenamàjà aplinkà. Su Levino pagalba parodoma, kad kûnas inspiruoja ir etinius santykius tarp aplinkos dalyviø, kartu su kuriais kuriama ði aplinka. Kûniðkumas interpretuojamas kultûros fenomenologijos ir hermeneutikos kontekste,kur kultûra aiðkinama kaip egzistencinio projekto plëtra. Iðkeliama tezë, kad kûniðkumas yra egzistencinës kûrybos veiksnys kaip mûsø kûno ir aplinkos sàveika. Nagrinëjamas santykis tarp ákûnijimo ir kitøþmogaus kûrybinio aktyvumo pavidalø: ávardijimo, áribinimo, átikrovinimo. Tvirtinama, kad kûniðkumas tarnauja kaip sàveikos tarp ávairiø kûrybinio aktyvumo pavidalø veiksnys. Remiantis Platonu irAristoteliu teigiama, kad erotiðkas kûnas suteikia þmogaus ir jo aplinkos sàveikai kûrybiná judrumà.Pasak autoriaus, mûsø tapsmas aplinkoje, kurià ákûnijame kaip savo gyvenimo erdvæ, sudaro kultûroskaip egzistencinës kûrybos turiná. Nagrinëjami ne tik kûno aktyvumo , bet ir pasyvumo pradai. Analizuojamas santykis tarp Husserlio pasyviosios sintezës ir Levino pasyvumo Kitoakivaizdoje. Teigiama, kad gyvenamosios aplinkos dalyvio kûrybiðkumo sàlyga –aktyvumo ir pasyvumo sàveika, kuri yra jo tapatumo kalvë. Pasitelkiamas sudëtinis rato ir sluoksniømodelis. Siekiama pagrásti egzistencinës kûrybos kaip ávairiø gyvenamosios aplinkos sluoksniø sàveikos tezæ. Kultûros fenomenologija plëtojama kaip ávairiø egzistenciniø sluoksniø sàveika, kur kûnas atlieka svarbø vaidmená. Iðkeltos tezës iliustruojamos daugiasluoksniomeno pavyzdþiais.Pagrindiniai þodþiai: kûnas, aplinka , egzistencija, kûryba, fenomenologija, eros