Abstract

Straipsnyje, siekiant palyginti nacionalinių valstybių vykdomą tautinės tapatybės politiką, gilinamasi į teorinės paradigmos apibrėžimą, tautinio tapatumo politikos sampratą, jos sudedamųjų dalių rodiklius, kurie leistų rinkti empirinius duomenis. Nors terminai „tautinis tapatumas“ bei „tapatumo politika“ tiek mokslinėje literatūroje, tiek politikos ar vadybos specialistų yra vartojami gana dažnai, bandymai šiuos du terminus sujungti į „tautinio tapatumo politiką“ suponuoja iš esmės naują darinį, kurio nagrinėjimui pirmųjų dviejų reiškinių aprašymai tiesiogiai yra sunkiai pritaikomi. Pirminė nuostata, kad lietuvių tautinio tapatumo išsaugojimas svetur visų pirma priklauso nuo tų valstybių vykdomos imigrantų integracijos politikos, tyrimo metu vis labiau linko priešinga linkme – kad tautinio tapatumo politikoje svarbiausias vaidmuo tenka nacionalinei valstybei ir jos santykiams su savais piliečiais