Straipsnyje, remiantis pusiau struktūruotų biografinių interviu duomenimis, nagrinėjama lietuvių diasporos Kazachstane antrosios ir trečiosios kartų atmintis ir jos naudojimas jų etninės tapatybės daryboje. Po sovietmečiu nutrūkusio atminties perdavimo iš kartos į kartą ši atmintis daugiausia atkuriama kaip šeimų atmintis ir dėl vyraujančios „paveldimos“ etninės tapatybės sampratos jos atkūrimas vyko ir vyksta drauge su lietuviškosios tapatybės atkūrimu. Šeimų atminties atkūrimo emociniai poreikiai palikuonių kartose sustiprina ir etninės tapatybės atkūrimo poreikį, kai kuriais atvejais ši atmintis tampa svarbiu jos ištekliu.