Abstract

Straipsnyje aptariama Jacques’o Derrida interpretuojama platoniškoji chōros sąvoka. Permąstydamas šį terminą, Derrida kvestionuoja ontoteologinį Dievybės įvaizdį ir jo įtaką religinei sferai, kuri neatsiejama nuo žinojimo. Pirmiausia apžvelgiama chōros sąvoka, kurią galėtume pavadinti logocentrinės tradicijos „svetimkūniu“. Taip pat analizuojami negatyviosios kalbos raiškos būdai: hiperousiologinis ir chorinis, parodant, jog Platono „Timajuje“ išryškėja dviejų apofatinio diskurso formų galimybė. Atskleidžiama, jog hiperousiologinė diskurso struktūra perteikia ontoteologinį hierarchinį tvarkos modelį, o chorinė forma turėtų būti siejama su modelių daugialypiškumo bei diskursų išsicentravimo galimybe. Galiausiai išryškinamas tikėjimo vaidmens nevienareikšmiškumas šiose negatyviose formose. Priešingai nei hiperousiologinis kalbėjimo būdas, kuriame Dievybė apibūdinama kaip „Būtis anapus būties“, chorinis neatveria jokio pažintinio tikėjimo turinio, kita vertus, pats tikėjimas nepaneigiamas, net jeigu jis glaudžiai susijęs su ateizmu kaip abejone. Tokiu būdu tikėjimo ir ateizmo sąveika atsiskleidžia kaip nežinojimo momentas, kuris neatsiejamas nuo sąvokos chōra.