Abstract

Analizuojama atminties refleksija religijos filosofijoje. Probleminį lauką apibrėžia Descartes’as, mintiniame eksperimente postuluojantis visagalį blogio demoną, galintį falsifikuoti žmogišką suvokimą. Iškelta solipsizmo problema numato abejonę ir atmintimi paremtais teiginiais. Descartes’o prielaidas konstruktyviai naudoja A. Plantinga spręsdamas religijos epistemologijos problemas, visų pirma naujai keldamas klausimą, ar tikėjimas Dievu yra racionalus ir, jei taip, ar pagrįstas? P. Inwagenas, savo ruožtu, pasitelkia atminties analizę konstruodamas teodicėją paremiančius argumentus. Atsižvelgiant į aptariamą problematiką, neišvengiamai iškyla ir tokios religijos filosofijos temos, kaip pomirtinis gyvenimas, sielos egzistavimas, glaudžiai susijusios su asmens tapatybės analize