Abstract

Straipsnyje apžvelgiama antikos minties recepcija Lietuvoje. Teigiama, kad antikos minties išmanymas gali būti tam tikros visuomenės apskritai ir konkrečios mokslo bendrijos brandos rodiklis. Tačiau šis išmanymas nereiškia nekūrybingos antikos idėjų kartotės, priešingai, autoriaus teigimu, antikos idėjų išmanymas sietinas su jų kūrybinga tąsa plėtojant naujas gyvenimo būdo koncepcijas. Tai atitinka tiek antikos technē kaip kūrybos turinį, tiek Sokrato pliuralistines nuostatas individui kuriant savo gyvenimą. Autoriaus teigimu, antikos paveldas aktualus pirmiausia kaip gyvenimo kūrybos bei kūrybinio išmanymo sukabinimo menas. Iškeliama tezė: bet koks žvilgsnis į antiką ar kitus istorinius periodus, įsisavinančius antikos paveldą, yra užgožtas kitų laikotarpių antikos idėjų recepcijų, neatsiejamų nuo to meto visuomeninių siekių bei kūrybinių nuostatų. Antikos minties recepcija Lietuvoje apžvelgiama nuo Lietuvos filosofijos pradžios XVI a. pradžioje iki Antrojo pasaulinio karo. Teigiama, kad antikos mintis buvo įsisavinama plėtojantis ir sąmonėjant pačiai Lietuvos filosofijai. Minties kelias į antiką veda per tautinės bendrijos kultūros tapsmo regionus