Abstract

Tyrimu siekiama atskleisti, kaip nominatyvinių konstrukcijų turiniu senosios anglų kalbos mitopoetiniuose VII–X a. tekstuose reiškiama pasaulėžiūra. Tuo tikslu visi konceptai sugrupuoti į konceptualiuosius segmentus – stabilias tipologiškai ir semantiškai homogeniškų konceptų grupes. Šiame straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas konceptualiajam ŠVENTUMO SRI TIES segmentui, apimančiam keturis subsegmentus – GYVENIMAS, MIRTIS, LIKIMAS, LAIKAS. Senosios anglų kalbos mitologinėje konceptualiojoje pasaulėžiūroje MIRTIS suvokiama kaip aktyvi jėga, užtikrinanti likimo neišvengiamumą ir turinti laiko ir erdvės lokalizaciją. Be to, nominatyvinės konstrukcijos, reiškiančios GYVENIMĄ, skirtinguose kontekstuose jungdamosi su daiktavardiniais ir veiksmažodiniais vienetais, įgyja MIRTIES reikšmę. Remiantis anglosaksų idėjomis apie LAIKĄ, galima kalbėti apie metrinį laiką, kuris išreiškia kiekybės sąvoką ir yra suvokiamas kaip matavimo vienetas, ir egzistencinį laiką, kuris apima jausmų ir asociacijų lygmenį. Tikėjimas LIKIMU – anglosaksiškos pasaulėžiūros pamatas; LIKIMAS turi skirtingas formas ir atspalvius ir yra absoliučiai neišvengiamas. Pastebėtina, kad nominatyvinės konstrukcijos su subsegmentu LIKIMAS vartojamos itin dažnai, tačiau jos nepasižymi didele įvairove.