Abstract

Straipsnis skiriamas pastangai peržengti pramoginio apokalipsės kino ribas. Tekste konstatuojama, kad nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai neplėtojami pagal vieną formulę, todėl neįmanoma rasti juos vienijančio teminio pagrindo. Vis dėlto nekomercinį apokalipsės kiną suvienytų ne turinys, bet pati pastanga radikalizuoti kinematografines apokalipsės vizijas, kurias komercinis kinas produkuoja kaip standartinių prekių seriją. Radikalizavus pasaulio pabaigos vizijas, nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai ima funkcionuoti kaip kapitalistinės pasaulio pabaigos industrijos kritikos įrankiai. Straipsnyje parodoma, kaip komercinis apokalipsės kinas vaizduoja mirtį ir prekiauja žiūrovo nemirtingumu. Tokiai komercinei strategijai priešstatomas santykis į mirtį Šekspyro „Hamlete“ ir Kurosawos „Rashomone“. Atskleidžiamos paralelės tarp „Hamleto“ skaitytojo ir „Rashomono“ žiūrovo. Argumentuojama, kad „Rashomonas“ gali būti interpretuojamas kaip žiūrovo aklumo demaskavimo įrankis. Jo analizę papildžius Žižeko ir Baudrillard’o nuostatomis, fiksuojamas žiūrovo aklumas pramoginiame apokalipsės kine.