Abstract

Šio straipsnio tikslas yra radikalus teisingumo suprobleminimas. Straipsnyje keliama teorinė hipotezė, jog teisingumas aptinkamas vien kaip negatyvi, nihilistinė par excellence patirtis. Tam pademonstruoti pasitelkiami Ricoeuras ir Derrida. Teisingumo „prigimtis“ svarstoma teisingumo kaip teisės ir teisingumo anapus teisės perspektyvoje. Parodoma, kad Derrida teisingumas iškyla kaip stygius, kaip skirtumas, kaip nuotrūkio tarp teisės įgalinamo teisingumo ir ne-teisingumo „išgyvenimas“. Derrida dekonstrukcija, jos išdavomis teisingumo „idėjos“ atžvilgiu bei Derrida teisingumo sąsaja su Heideggerio Δίκη – kaip nei teisingumo, nei neteisingumo – nihilistiniu traktavimu bandoma „patikrinti“ Ricoeuro teisingumo interpretaciją. Interpretuojant Ricoeuro teisingumo formalizmo konceptą, atskleidžiamas nevienareikšmis formalizmo pobūdis. Parodoma, jog ypač svarbi tampa tam tikra formalizmo prasmė, kurią įgyja rikioriškoji „nepersonalaus požiūrio taško“ instancija. Ji kaip neišbaigta forma, kadangi nėra uždara ir savipakankama, orientuoja į žmogiškosios situacijos dvilypumą ir dviprasmiškumą, į tokią žmogiškosios kitybės pagavą, kuri būtų universali ir singuliari sykiu. Būtent tokioje perspektyvoje Ricoeuro teisingumą galima aptikti kaip nihilistinį, t. y. „nepersonalus požiūrio taškas“ yra galimas traktuoti kaip moralinis plyšys, kaip moralinis įtrūkis teisės teisingume.