Abstract

Šiame straipsnyje pristatomi, analizuojami ir pratęsiami Algio Mickūno hermeneutikos tyrimai: apžvelgiamos tradicinės hermeneutinės prieigos ir plačiau aptariama tryliktoji hermeneutika, gebanti peržengti ir išsaugoti nagrinėjamų tekstų kintamumą, išryškinamas jos nepakankamumas suvokiant kinų mąstymo tradicijas. Svarstoma, kas trukdo suprasti visiškai kitoniškas kinų mąstymo tradicijas, ir ieškoma joms adekvačiausių hermeneutinių prieigų, kurios apibūdinamos kaip keturioliktoji hermeneutika. Ieškant hermeneutinių prieigų, tinkamiausių tarpkultūrinei komunikacijai, atskleidžiama, kaip laike ir erdvėje nutolusiose kultūrose persipina skirtingos plotmės, o paskirose kultūrose įsitvirtinusios interpretacijos remiasi kitoms epochoms ir kultūroms būdingais supratimo būdais ir hermeneutiniais modeliais. Svarstoma, kodėl dėl tokių kinų mąstymo tradicijų bruožų, kaip jos vientisumas, subjekto ir objekto skirties nebuvimas, tradicionalizmas, Vakarų interpretatoriams kyla supratimo keblumų. Apibendrinama, kad, nepaisant įvairių skirtumų, vaisinga abipusė komunikacija tarp Vakarų ir kinų mąstymo tradicijų yra įmanoma, o kai kuriais aspektais iš šalies žvelgiantis Vakarų tyrėjas supratimo požiūriu yra netgi palankesnėje pozicijoje