Abstract

Heideggerio filosofijos recepcija Lietuvoje dažnai siejama su Juozo Girniaus ir Antano Maceinos filosofija. Tačiau Girnius nebuvo pirmasis domėjęsis Heideggerio filosofija Lietuvoje. Sezemanas gan anksti susidomėjo Heideggerio filosofija. Jis parašė recenziją apie Heideggerio knygą Būtis ir laikas iškart po šios knygos pasirodymo rusų emigrantų žurnale 1928 metais. Heideggerio filosofijos įtaka akivaizdi daugelyje trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtajame dešimtmetyje pasirodžiusių jo darbų. 1941 metais Lietuviškoje enciklopedijoje buvo išspausdintas Sezemano straipsnis apie Heideggerį. Sezemanas pažymi Heideggerio filosofijos antropologiškumą, bet to nelaiko trūkumu. Atvirkščiai, remiantis įvairiais Sezemano tekstais, galima teigti, kad Heideggerio polinkį į filosofinę antropologiją jis traktuoja kaip Schelerio idėjų pratęsimą. Sezemanas Heideggerio filosofiją supranta kaip fenomenologijos praktinį pritaikymą sprendžiant antropologijos problemas. Sezemanas teigia, kad Heideggeris pažinimo, religijos ir etikos problemas susieja su objektyvuotos būties kritika. Straipsnio tikslas – išanalizuoti Heideggerio ir Sezemano filosofinių koncepcijų sąryšius, parodyti, kaip Heideggerio ontologijos interpretacija išreiškia paties Sezemano posūkį nuo pažinimo teorijos prie antropologijos ir metafizikos problemų.