Abstract

Prasmės sąvoka yra sietina su XX a. susiformavusia vadinamąja egzistencializmo kryptimi, kurios pagrindinis svarstymų objektas yra gyvenimo prasmės klausimas. Šio straipsnio tikslas yra pateikti Heideggerio prasmės sampratos analitiką Aristotelio filosofijos kontekste. „Būtyje ir laike“ Heideggeris nurodo, kad jo pagrindinis tikslas yra naujai kelti būties prasmės klausimą tradicinės ontologijos kritikos kontekste. Teigiama, kad svarbiausias ir tradicinės ontologijos turinį geriausiai reprezentuojantis mąstytojas Heideggeriui yra Aristotelis, o Heideggerio egzistencinė prasmės interpretacija yra reakcija bei Aristotelio teleologijos ir etikos kritika.