Abstract

Platono dialoge „Faidras“ galima iðskirti dvi santykiðkai autonomiðkas dalis – tris kalbas apie meilæ,apimanèià pirmàjà, ir iðkalbos menà, aptarianèià antràjà. Straipsnyje nagrinëjama antroji dialogo dalis,kurioje Platonas mëgina pasiaiðkinti kalbëjimo ir raðymo problemas. Tos problemos kyla ne vien dëlpaèia dialogo struktûra provokuojamo poreikio pagrásti jame uþraðytø kalbø pranaðumus ir trûkumus.Plaèiau þvelgiant, filosofavimas skleidþiasi kaip raðte realizuojama veikla, taigi anksèiau ar vëliau turiiðkilti filosofavimo ir raðymo santykio problema. Straipsnyje parodoma, kad bene daugiausia susiejantfilosofavimà ir raðymà nuveikia sofistai, kurie, kurdami savàjà retorikà, ið dalies autonomizuoja iðkalbosmenà . Platonas naudojasi sofistikos vaisiais ir pajungia tà menà filosofijà apibrëþianèiomsvertybëms. Nusavinant iðkalbos menà filosofijos reikmëms, jis virsta dialektiðkai specifikuotu teoriniomàstymo ánagiu. Dialektinis màstymas realizuojasi raðte, kuris apnuogina to màstymo autonomiðkumà.Màstymo autonomiðkumas atskleidþia jo konstruktyvumo galimybes, taèiau kartu ir ribotumàasimiliuojant filosofijai rûpimus etiðkuosius turinius. Raðtas Platonui kelia dviprasmiðkusjausmus: jis smerkia raðtà dël jo kurtumo gyvam filosofavimui, taèiau jau nebegali juo nesinaudotikaip filosofavimo árankiu. Todël raðtà jis ir vadina narkotiku.Pagrindiniai þodþiai: iðkalbos menas, raðtas, filosofavimas, teorinis màstymas, tiesa, dialektika