Abstract

Pristatomas pirmasis straipsnis iš dviejų, kuriame aptariamos bioetikos teorijos, ieškančios daugiaprincipinės prieigos prie esminių bioetikos kontroversijų. Nors bioetikos problemos pradėtos spręsti XX amžiaus antrojoje pusėje, tačiau susidomėjimas metodologiniais pagrindais išryškėjo tik paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais. Bioetikos srityje iškilo tiek naujų klausimų, kad klasikinės etikos teorijos pasirodė nepakankamos mėginant į juos atsakyti, todėl bioetikoje imtasi formuluoti principus ir jų rinkinius, parankiausius sprendžiant konkrečias medicinoje iškylančias problemas. Kita vertus, mėginant taikyti pačias bioetikos teorijas praktikoje, išryškėjo poreikis rasti tokią prieigą, kuri padėtų atsakyti tiek į senus, tiek į naujus medicinos klausimus, atsižvelgiant į pakitusį gydytojo ir paciento santykį bei visuomenės moralinių įsitikinimų įvairovę. Pradėta ieškoti naujų būdų, kurie padėtų išspręsti praktikoje kylančias problemas, kartais netgi bandant suderinti deontologiją su utilitarizmu vienoje teorijoje. Šiame straipsnyje aptariamos daugiaprincipinės bioetikos teorijos. Teigiama, kad jos, bioetinių principų ieškodamos kasdienėje moralėje, neišvengia pastarajai būdingo prieštaringumo, atsispindinčio ir pačiose teorijose, todėl nepasiūlo iš esmės jokių naujų ir vienareikšmiškų bioetinių kontroversijų sprendimo būdų. Pagrindiniai žodžiai: bioetika, autonomija, geradarybė, žala, teisingumas