In this article, the author considers the particularities of Franz Brentano’s psychognosy in the context of notion of “basic” or “analytic” truths and his methodological approaches to scientific, philosophical investigations as well as his influence upon Kasimir Twardowski, who was the pupil of Brentano and accepted the main points of his methodological program. The author also stresses that the study of Brentano’s and Twardowski’s heritage is important for tracing the origin of scientific/analytic philosophy. It is very important to investigate Brentano-Twardowski (...) relations in the context of the concept of “basic truths” or “analytic truths”. Brentano stresses that “basic truths” can be found thanks to “psychognosy” or “pure psychology”. For Twardowski, psychology is the base for philosophical investigations because it helps to understand the formation of notions and judgements. This article is also dedicated to the inquiries of Brentano’s and Twardowski’s legacy provided by Ukrainian scholars Borys Dombrowskiy and Yanosh Sanotskiy. The reception of Brentano’s theory of judgement in Dombrowskiy’s works and the problem of Brentano’s psychologism in Sanotskiy’s works were examined. (shrink)

Straipsnyje atskleidžiu tam tikrą pragmatizmo ir egzistencializmo suderinamumą tiesos sampratos aspektu. Siekdamas pagrįsti šį suartėjimą, tyrinėju Jameso pragmatinį metodą ir Nietzschės kritinį požiūrį į „valią tiesai“. Abu mąstytojai stoja prieš absoliučios, fiksuotos ir praktinių individo poreikių nepaisančios tiesos idėją. Atitinkamai, abu jie teigia, kad tiesa, suprantama ikiteoriškai, yra procesas, imanentiškas konkrečiai subjektų gyvenimo patirčiai. Pasitelkdamas pragmatinius ir egzistencialistinius svarstymus, aš kritiškai tyrinėju, kaip šie filosofai kvestionavo tiesą individo kaip veikėjo egzistencijos kontekste.

Neįmanoma aprėpti visą temų ir kontroversijų, sutelktų aplink dialoginį ir eventualiai poli-loginį mąstymą įvairovę. Šis tematinis horizontas skleidžiasi nuo nekvestionuotinų racionalaus diskurso pagrindų paieškų iki socialinių struktūrų steigties anapus kalbinio tarpininko galimybių tyrinėjimų. Šis straipsnis nėra sumanytas kaip lakoniška begalės darbų apžvalga. Jo paskirtis veikiau yra atskleisti pagrindinių debatų tarp Vokiečių teoretikų plėtotę, reflektuojant pamatines komunikatyvinės praktikos problemas. Pirmiausia straipsnyje pristatomos su įvairiais bandymais pagrįsti poli-logines praktikas susijusios kontraversijos. Tačiau tai nėra prieštara tarp fundacionistų ir įvairių jiems oponuojančių antifundacionistų. Veikiau (...) taip stengiamasi užaštrinti poziciją ir nužymėti jos lūžio tašką. Antra, straipsnyje bus atidengtos kai kurios normatyvioje sferoje iškylančios kontraversijos, kuriose susikerta įvairūs politiniai, socialiniai ir techniniai klausimai. Dėmesio centras bus sutelktas ties problemomis, susijusiomis su tam tikrų principų, numatomų poli-loginės praktikos konteksto teisių ir pareigų, adekvatumu arba neadekvatumu.Esminiai žodžiai: dialogas, kalba, poli-loginė praktika, komunikacinė praktika.The diversity of themes and controversies focusing on the dialogical and by extension on poli-logical thought can be hardly surveyed. Topics range from ultimate founding of poli-logical to investigations in the way the social fabric might appear without the mediation of language. This essay is not designed to offer one paragraph surveys of numerous works, but to unfold some of the main debates among German theorists focusing on some crucial issues in communicative praxis. First, the essay will present the controversies concerned with the efforts at founding of poli-logical praxis. This is not to be seen as a controversy between foundationalists and their various antifoundationalist opponents. Rather, it is more like an effort to push a thesis to a limit and to note its breaking point. Second, the essay will present some of the controversies in the normative area which is criss-crossed by various political, social, and technical concerns. The emphasis will be placed on the problems concerning the adequacies or inadequacies of some of the principles involved in the rights and duties in the context of poli-logical praxis.Key words: dialog, language, poli-logical praxis, communicative praxis. (shrink)

Straipsnyje apžvelgiama mokslinė konferencija „(Post)tiesa ir žinojimas filosofiniu, sociologiniu ir komunikaciniu požiūriu“, įvykusi Lietuvos mokslų akademijoje. Kon­ ferencijoje nagrinėtos temos: tiesa ir posttiesa Rusijoje, žmogaus tapatumas medijo­ se, tiesos problema Martino Heideggerio filosofijoje, techninės posttiesos galimybės sąlygos, pedagogika (post)tiesos sąlygomis, nesutarimo etika ir diplomatija bei racio­ nalumų įvairovė, politinis veikimas posttiesos sąlygomis, politinis ethos, posttiesos apraiškos medijose ir propagandoje, sąmokslo teorijos ir posttiesos santykis, taip pat analizuota posttiesos būklė per žaidimo fenomenologijos prizmę ir kt. Straipsnyje ap­ tariamos pagrindinės (...) konferencijos pranešėjų mintys, su kai kuriomis jų polemizuoja­ ma, apžvelgiami svarbesni diskusijų momentai. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? (...) Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud. (shrink)