The law consists of both internal and external rules, but in both cases they regulate the behaviour of the subjects towards each other. This can be viewed from a phenomenological perspective in the sense that people have a drive to make sense of their world, and the rules that are developed essentially enable them to relate to the world in this way. If anything interferes with this drive, then it causes peoples’ existential upset. That is why the state both enforces (...) these rules between its own nationals, but also with regards to the outsiders. However, in doing so, the state must also be mindful of ensuring that it interprets the rules fairly. If it does not do so, then this may negate the purpose of law by causing the existential unrest. Although in the past this may have been done on a national basis, in that it has been necessary to maintain just the national values of a state in order to ensure that people could lead their lives, globalisation has altered the identity of people. They are no longer just national citizens, but also global citizens, and are increasingly relying on global values to fulfil their existential nature. (shrink)

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar (...) labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis. (shrink)

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą suaktyvėjo Lietuvos gyventojų judumas, kuris sudarė prielaidas naujoms veikloms, karjeros galimybėms ir šeiminio gyvenimo formoms. 1980–2000 m. gimusiųjų asmeninio gyvenimo planavimas vyko aplinkoje, kuri labai skyrėsi nuo jų tėvų asmeninį gyvenimą formavusios sovietmečio aplinkos. Dalyvavimas migraciniuose procesuose per tėvų, artimųjų arba asmenines patirtis formavo asmeninio gyvenimo lūkesčius ir elgseną, keliančius visuomenės nerimą dėl jaunų žmonių išvykimo iš Lietuvos ir šeiminių ryšių transformacijos mobilumo sąlygomis. Pasitelkiant Carol Smart (2007) asmeninio gyvenimo koncepcijoje pasiūlytas teorines (...) idėjas apie socialinės aplinkos, kasdienių praktikų ir asmeninių projektų sąryšį, straipsnyje analizuojama, kaip globali migracija formuoja 1980–2000 m. gimusių ir nepriklausomoje Lietuvoje augusių asmenų migracinius ketinimus, susisaistymo su Lietuva ir šeiminio gyvenimo vaizdinius. Remiantis dviejų Lietuvos gyventojų reprezentatyvių apklausų bei migracinės patirties turinčių asmenų kvotinės apklausos duomenimis, surinktais įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuotus mokslininkų grupių projektus, statistinės analizės rezultatais, autorės nagrinėja, kaip jaunimas kuria ateities planus, kokia dalis jų svarsto išvykti iš šalies, kaip migracinės praktikos koreguoja šeiminio gyvenimo įsivaizdavimą. Straipsnyje atskleidžiama, kaip nepriklausomybės laikotarpiu susiformavusi atvira visuomenė ir mobili socialinė aplinka sukūrė prielaidas lanksčiam susisaistymui su savo kilmės šalimi ir savitam jaunų žmonių supratimui apie šeiminį gyvenimą. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

Išblokštasis žmogus -- Milžinas, didvyris, šventasis -- Didysis nerimas.