Abstract

Straipsnyje analizuojami þmogaus ir gamtos santykio sampratos aspektai, parodant, kad iðpleèiamaneþmogiðkøjø gyvøjø bûtybiø teisiø sfera, pripaþástant gyviems ir negyviems gamtos objektams vidinævertæ, nustatomà pagal moralinius, estetinius ir kitokius kriterijus, ypaè matant gyvûnø gebëjimà jaustiskausmà, taip pat vadovaujantis nuostata, kad individo teisës laikytinos svarbesnëmis nei visos grupës.XVII amþiuje J. Locke’as teigë, kad kiekvienas þmogus, neatsiþvelgiant á rasæ ir lytá, turi prigimtines teisesá gyvenimà, laisvæ, sveikatà, laimës siekimà. Plëtodami aplinkosauginæ teorijà ir praktikà, XX amþiausekofilosofai moraliniø teisiø teorijà iðplëtë iki natûralios gamtos ir jos objektø, gyviems ir negyviemsobjektams priskirdami prigimtiniø, moraliniø teisiø kategorijà. Jeigu objektas turi moraliná statusà, tai jisturi ir moralines teises. Apþvelgiami du galimi gyvûnø prigimtiniø teisiø árodymai: utilitaristinis ir deontologinis. Apibendrinamos gyvûnø teisiø gynëjø pozicijos.Reikðminiai þodþiai: prigimtinë teisë, deontologinis poþiûris, utilitarizmas, T. Reganas,P. Singeris