Abstract

Šios analizės tikslas yra trilypis. Visų pirma, bandoma nustatyti pagrindinius Nietzsche’s subjekto kritikos aspektus. Visų antra, bandoma identifikuoti centrinę šios kritikos funkciją. Visų trečia, bandoma interpretuoti Nietzsche’s ginamą subjektą kaip kūnišką stimulų, instinktų, ir reikmių daugialypumą. Esėje parodoma, kad standartinis subjekto problematikos Nietzsche‘s kūriniuose svarstymas nėra adekvatus. Pasak tokio svarstymo, Nietzsche atsisako subjektyvistinių mąstymo kontūrų ir pakeičia juos radikaliai nauja paaiškinamąja schema. Esėje taip pat parodoma, kad Nietzsche niekad nesiekė pateisinti atomistinės ar anarchiškos subjekto sampratos. Nietzsche siekė suprasti subjektyvybę dvigubo patvirtinimo būdu – kaip valdančio stimulo ir subjekto tapsmo patvirtinimą. Tokio dvigubo patvirtinimo dėka, savastis atsiskleidžia kaip tekstas ir jo interpretacija.Esminiai žodžiai: ego, kūnas, Nietzsche, savastis, subjektas.The following analysis has a threefold task. First, it aims to identify the central aspects of Nietzsche’s critique of the subject. Secondly, it aims to identify the main function that this critique serves. And thirdly, it aims to interpret the subject Nietzsche defends and endorses in terms of a bodily multiplicity of drives, instincts and needs. The paper argues against the standard interpretation of the problematic of the subject in Nietzsche, according to which Nietzsche abandons the subjectivistic approach in favor of an entirely different explanatory framework. The paper shows that far from supporting an atomistic or an anarchic view of the subject, Nietzsche’s narrative endorses a notion of subjectivity that entails a double affirmation: the affirmation of the ruling drive of the body and of the style of the subject’s becoming. In virtue of such a double affirmation, the self discloses itself as both the text and its interpretation.Key words: body, ego, Nietzsche, multiplicity, self, subject