Abstract

Konstitutyvinė moderniojo filosofavimo savastis – epistemologinis svarstymas. Pažinimo teorija, o ne aksiologinė ir ontologinė žiūra, čia pašaukta pagrįsti tinkamą filosofinės problematikos visetą. Todėl episteminės filosofinio diskurso pretenzijos privalo būti artikuliuojamos metafilosofinės refleksijos horizonte ne tik nuosekliai redukuojant bet kokius sprendžiamus klausimus į filosofinio tyrimo sui generiseuristinį potencialą, bet ir įtvirtinant tokio potencialo būtinumą, patikimumą ir nelygstamumą. Taip metafilosofinė filosofinio moderno savigrinda išvirsta episteminio ir epistemologinio ego principio tapatumo imperatyvu: žinojimas teįmanomas tik kaip save patį reglamentuojantis ir įteisinantis savo paties neatšaukiamą įsisteigimą aktas. Iš čia ir refleksyviosios epistemologijos primatas, ir eo ipso solipsizmo išvangos implikatyvas, verčiantis tokią neatsiejamą epistemologinio ir episteminio ego sąjungą agneologiniu svarstymu par excellance: modernioji pažinimo teorija išvirsta pirmapradės nežinojimo duoties, jo būdų ir jo sąlyginės įveikos galimybių konceptualinio tyrimo sistematika. Solipsizmo grėsmės genama modernioji epistemologinė metafilosofija ex principio interno tampa ne žinojimo įtvirtinimo, o nežinojimo amelioracijos ieška.Pagrindiniai žodžiai: metafilosofija, modernioji filosofija, epistemologija, agneologija, solipsizmas