Abstract

Straipsnyje išskiriamos pagrindinės Europos integracijos teorijų koncepcijos bei analizuojama politinių reformų reikšmė jų kaitai. Iki 1985–1999 metų Europos integracijoje lemiamą vaidmenį vaidino suverenių valstybių interesai, derinami vyriausybių lygiu. Europinio–nacionalinio polių įtampą atspindėjo neofunkcionalizmo ir tarpvyriausybinių derybų teorijos, grindžiamos „valstybės-centro“ modeliu, perimtu iš tarptautinių santykių disciplinos ir nacionalinės valstybės kūrimo istorijos. Po bendros rinkos sukūrimo ir Maastrichto reformų Europos Sąjunga peržengia ekonominio bendradarbiavimo rėmus ir tampa politine sistema: Europinės institucijos įgyja savarankiškos politinės iniciatyvos galių. Straipsnyje analizuojama, kaip nuo tradicinių funkcionalistinių ir tarpvyriausybinių derybų koncepcijų buvo pereita prie institucinio, daugiapakopio valdymo bei konstruktyvistinių teorijų