Abstract

Straipsnyje grindžiama nuomonė, kad analitinei bei, iš dalies, postmodernistinei estetikai būdingą dėmesio stoką semantiniam, prasminiam estetinių reiškinių matmeniui ir jos lemiamus teorinius keblumus galima, bent iš dalies, įveikti pasitelkus kritiškai apmąstytą fenomenologinę bei hermeneutinę tikrovės supratimo ir aiškinimo patirtį, kurioje itin ryškią vietą užima semantiniai veiksniai. Jame aptariami bendrieji semantinio tikrovės supratimo principai bei su jais susijusios semantinės estetinių reiškinių aiškinimo nuostatos. Straipsnis baigiamas išvadomis, pabrėžiančiomis, jog tiesioginiu estetikos tyrimų objektu laikytinas estetinis patyrimas, fiksuojantis fenomenalizuotą, kontekstišką, konkrečią, partikuliarią estetiškai suvokiamo esinio prasmę. Deramas dėmesys semantiniams, kontekstiniams, aksiologiniams estetinio patyrimo sandams atveria galimybę pateikti įtikinamesnį teorinį emocinio išgyvenimo, patiriamo estetiškai suvokiant meno kūrinį, bei vadinamųjų fikcijos, tragedijos paradoksų aiškinimą