Drawing on Levinas, the author seeks to explore the question of being and responsibility, as a relation between ontology and ethics, from the perspective of a meta-position that would enable a critique of the classical West European ontological tradition with its strongly cosmocentric, anthropocentric, and egocentric character. The main purpose of the paper is to examine whether there is in West European thought a possibility to found the ethics of responsibility on overcoming the ontology of being. More precisely, the author (...) seeks to show that in contemporary Western philosophy the significance and validity of the classical ontological principle are declining when it gets separated from the ethos of philosophy itself. Moreover, a gradual shift from the impersonal being to the ontology of the personality takes place. This ontology of the personality is grounded in the Other. It withdraws from the game of consciousness which represents being. The personality thus understood, in Levinas' words, carries within itself vested responsibility, because in the personality there lie the infinite and transcendence. Oslanjajuci se na Levinasa, autor pokusava da pitanje bivstvovanja i odgovornosti, kao odnosa ontologije i etike, razmotri iz perspektive jednog meta stava koji bi omogucio kritiku klasicne zapadnoevropske ontoloske tradicije koja ima naglasen kosmocentricki, antropocentricki i egocentricki karakter. Glavni cilj ovog rada jeste da ispita postoji li u zapadnoevropskom misljenju mogucnost otvaranja za etiku odgovornosti preko savladjivanja ontologije bivstvovanja. Tacnije, pokazivanje kako u savremenoj zapadnoj filozofiji opada znacenje i vazenje klasicnog ontoloskog nacela kada se odvoji od ethosa same filosofije, i kako dolazi do jednog postepenog okreta od bezlicnog bivstvovanja prema ontologiji licnosti. Ta ontologija licnosti se temelji u Drugom. Ona se povlaci iz igre svesti koja odigrava i predstavlja bivstvo. Tako shvacena licnost, kako bi rekao Levinas, u sebi nosi polozenu odgovornost, jer je u licnosti prisutno ono beskonacno i transcendencija.. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis (...) - yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Pasibaigus Šaltajam karui smarkiai išaugęs tarptautinių konfliktų skaičius bei identifikuotos naujos grėsmės paskatino tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinių Tautų organizacija (toliau – JTO) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (toliau – NATO) peržiūrėti Šaltojo karo metu taikytą jėgos panaudojimo praktiką, poreikį ir priemones reaguoti į konfliktus. Tokiomis priemonėmis kaip tik ir tapo vadinamieji „mėlynieji šalmai“, kurie Jungtinių Tautų valstybių narių yra priskiriami Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuotoms operacijoms vykdyti. Nors priskirtos pajėgos vykdydamos tarptautines operacijas dėvi Jungtinių Tautų simboliką, tačiau jų pavaldumas (...) savo valstybei išlieka visą laiką. Analizuodami valstybių dalyvavimo tarptautinių organizacijų sankcionuotose tarptautinėse operacijose teisinius pagrindus, straipsnio autoriai per jėgos panaudojimo prizmę analizuoja Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir apskritai tarptautinių organizacijų vaidmenį sankcionuojant jėgos panaudojimą pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas bei tarptautinių operacijų vykdymo raidą. Straipsnyje taip pat detaliai apžvelgiami siuntimo į tarptautines operacijas nacionaliniai teisiniai pagrindai ir procedūros bei Lietuvos Respublikos praktika. Šis straipsnis yra skirtas visiems besidominties tarptautinėmis operacijomis ir jų sankcionavimo nacionaliniais ir teisiniais pagrindais. Straipsnio struktūra susideda iš trijų dalių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjamas jėgos panaudojimas pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas, antroje ‒ aptariami dalyvavimo Jungtinių Tautų Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vadovaujamose tarptautinėse operacijose raida ir teisiniai pagrindai, o paskutinėje dalyje yra nagrinėjamas nacionalinis siuntimo į tarptautines operacijas reglamentavimas. (shrink)

BackgroundMany studies have been published about ethics committees and the clarifications requested about the submitted applications. In Finland, ethics committees require a separate statement on ethical aspects of the research in applications to the ethics committee. However, little is known about how researchers consider the ethical aspects of their own studies.MethodsThe data were collected from all the applications received by the official regional ethics committee in the Hospital District of Northern Savo during 2004–2009 (n = 688). These included a (...) total of 56 studies involving research on tissue other than blood. The statements by the researchers about the ethics about their own research in these applications were analyzed by thematic content analysis under the following themes: recruitment, informed consent, risks and benefits, confidentiality and societal meaning.ResultsThe researchers tended to describe recruitment and informed consent process very briefly. Usually these descriptions simply stated who the recruiter was and that written consent would be required. There was little information provided on the recruitment situation and on how the study recruiters would be informed. Although most of the studies were clinical, the possibility was hardly ever discussed that patients could fail to distinguish between care and research.ConclusionThe written guidelines, available on the webpages of the ethics committee, do not seem to be enough to help researchers achieve this goal. In addition to detailed guidelines for researchers, investigators need to be taught to appreciate the ethical aspects in their own studies. (shrink)

Socialinė politika vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių gyvenimus. Siekiame išsiaiškinti, kaip posovietinė pertvarka socialinės politikos srityje keičia šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo eigą. Siekiant šio tikslo, straipsnyje naudojama L. Leiseringo ir R. Walkerio (1998) pasiūlyta „gyvenimo eigos politikos“ analizės schema. Analizė rodo, kad Lietuva iš savo autoritarinės praeities paveldėjo stiprius gyvenimo eigos struktūravimo, integracijos ir normų formavimo mechanizmus. Vis dėlto šie mechanizmai silpsta arba yra adaptuojami prie šiuolaikinio socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Dėl to šiuolaikinę Lietuvą galima priskirti pofordistiniam (...) gyvenimo eigos režimui, kuris pasižymi gyvenimo eigos destandartizacija, depolitizacija ir didesniu socialinės politikos institucijų lankstumu. Perėjimas prie šio gyvenimo eigos režimo mūsų šalyje įvyko vėliau, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis. Dabartinį gyvenimo eigos politikos režimą Lietuvoje taip pat galima apibūdinti kaip silpnai integruotą „segmentuoto saugumo“ modelį, kuriam būdingas atotrūkis tarp tų, kurie dalyvauja socialinio draudimo sistemoje, ir tų, kurie yra už jos ribų. (shrink)

Tyrimų duomenys rodo, kad šiuolaikinė tranzicijos į suaugystę patirtis neatitinka so­cialinių normatyvinių tvarkaraščių, o suaugystės samprata prarado didelę savo vaid­menų struktūros ir tradicinės prasmės dalį, tapo daug labiau psichologiniu reiškiniu, siejamu su vėlyvosios modernios visuomenės individualizacija. Šiame straipsnyje analizuojamos suaugystės sampratų sąsajos su tranzicijos į suaugystę patirtimi Lietuvoje XXI a. Siekiama atsieti šias sąsajas formuojančius ar jų nebuvimą lemiančius veiksnius. Tam pasitelkta 1990­ųjų pradžioje gimusių dviejų skirtingų lyčių jaunuo­lių suaugystės atvejų analizė, paremta kokybine gyvenimo istorijų interviu medžiaga. Straipsnyje taip (...) pat pateikiamas platesnis ir bendresnis suaugystės modelių kaitos, pra­sidėjusios visuomenėms pereinant iš modernybės į vėlyvąją modernybę, vaizdas. Jis papildomas suaugystės kaitos XX–XXI a. Lietuvoje apžvalga. (shrink)

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą suaktyvėjo Lietuvos gyventojų judumas, kuris sudarė prielaidas naujoms veikloms, karjeros galimybėms ir šeiminio gyvenimo formoms. 1980–2000 m. gimusiųjų asmeninio gyvenimo planavimas vyko aplinkoje, kuri labai skyrėsi nuo jų tėvų asmeninį gyvenimą formavusios sovietmečio aplinkos. Dalyvavimas migraciniuose procesuose per tėvų, artimųjų arba asmenines patirtis formavo asmeninio gyvenimo lūkesčius ir elgseną, keliančius visuomenės nerimą dėl jaunų žmonių išvykimo iš Lietuvos ir šeiminių ryšių transformacijos mobilumo sąlygomis. Pasitelkiant Carol Smart (2007) asmeninio gyvenimo koncepcijoje pasiūlytas teorines (...) idėjas apie socialinės aplinkos, kasdienių praktikų ir asmeninių projektų sąryšį, straipsnyje analizuojama, kaip globali migracija formuoja 1980–2000 m. gimusių ir nepriklausomoje Lietuvoje augusių asmenų migracinius ketinimus, susisaistymo su Lietuva ir šeiminio gyvenimo vaizdinius. Remiantis dviejų Lietuvos gyventojų reprezentatyvių apklausų bei migracinės patirties turinčių asmenų kvotinės apklausos duomenimis, surinktais įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuotus mokslininkų grupių projektus, statistinės analizės rezultatais, autorės nagrinėja, kaip jaunimas kuria ateities planus, kokia dalis jų svarsto išvykti iš šalies, kaip migracinės praktikos koreguoja šeiminio gyvenimo įsivaizdavimą. Straipsnyje atskleidžiama, kaip nepriklausomybės laikotarpiu susiformavusi atvira visuomenė ir mobili socialinė aplinka sukūrė prielaidas lanksčiam susisaistymui su savo kilmės šalimi ir savitam jaunų žmonių supratimui apie šeiminį gyvenimą. (shrink)

Henri Bergsono gyvybės kilmės hipotezė vengia pateikti šios problemos sprendimą, visgi filosofas pateikia keletą pasiūlymų. Nuodugnus jo tekstų skaitymas netiesiogiai atskleidžia prielaidą, kad gyvybė žemėje atsirado vykstant natūraliems procesams. Šiame straipsnyje nagrinėjama élan (polėkio) sąvoka bei akcentuojama šios filosofinės sąvokos evoliucija Bergsono mintyje. Élan argumentuotai atskiriamas nuo jo nuolatinio palydovo vital (gyvybiškasis), kadangi siekiama pabrėžti jo nedvasinį aspektą, kuris taikomas tam, ką Bergsonas apibūdino kaip „fiziologinę gyvybę“. Noriu pabrėžti, kad élan turi savo istoriją ir kad neabejotinai buvo akimirka, kuomet (...) élan prasidėjo. Galiausiai argumentacija perkeliama nuo élan istorijos ir kilmės prie gyvybės istorijos ir kilmės. (shrink)

Straipsnyjc svarstornas Algio Micklino atsakas huscrliSkosios fcnorncnologijos kritikarns. Autorius iSrySkina tris svarbiausius IJusscrlio kritikq argurnen- tus: 1 .IHusscrlio fcnorncnologija yra toli graiu nc "rnohlas bc jokiq ikankstiniy prielaidq", ji suponuo- ja dckartiSkqj teiginj, jog bliti rciSkia "hliti paiintu". 2.1-Tusserlio tciginj apic fcnorncnologines duotics apo- diktiSkurnq susilpnina jo patics patcikiarni tokios duo- tics apra5yrnai. IS ju, prieSingai Husserlio ketinirnarns. i6aiSkcja fenorncnologincs rcflcksijos ncpajcgurnas "susidoroti" tiek su retencine 1;iikines patirties di- rncnsija, tiek su radikalia Kito patirtics kitokybe. 3.Husscrlio rnctodui ir rnqstyrnui apskritai (...) budingas eurocentrizrnas ir episterninis irnpcrializrnas - visus kultlirinius ir istorinills skirturnus jis susurnuojn savo fenornenologijoje, kuriy traktuoja kaip slaptq graiko- curopictiSko.jo irnogaus llikcsi.iij iksipildyrnn. Algiui Micktinui svarbiausias klausirnns yra Sis: Koclkl reiketq intcrpretuoti Husserli blitent iitaip? Micktinas, Husscrlio rnokiniy Eugcno Finko ir Lud- wigo Landgrebe's rnokinys, gcrai suvokc, jog ypa- tingas Husscrlio raSyrno stilius nesyk yra veikiau su- trrlkdes nei pacle,jysvisu radikalurnu atsiskleisti svar- biausiorns Mol\qto.jo @valgorns ir atradirnarns. Tatiau jam Sis triikurnas visuornct atrodes ncrciksrningas ly- ginant su rniliiniiku potcncialu, kuris Siuosc atradi- rnuose gltidi. laukdarnas tolcsnio iiplctojirno. Hus- scrlio filosofija Micktinui yra tarsi jminirno laukiantis rnjsliy rinkinps, ir Si jrninirnq jis laiko prasrningesniu uidaviniu ui pastangas padcrnonstruoti huserliSkos fenornenologijos nenuoscklurnus ir silpnqsiasvietas. Savo darbuose Micktinas parodo. jog, ncpaisant kri- tikq iipuoliu, Husscrlio fcnorncnologinio rnctodo vi- suotinurnas ir fundamentalurnas iilicka ncpancigti. Raktiniai iodiiai: fi.nornenologija, refleksijn, skirtis, jk~~orner~ns, ~~~~enntnn.spn.snrrli.s, pntirtis. (shrink)

Šiuo metu vykstančio fenomenologinės psichopatologijos atsinaujinimo kontekste straipsnyje pristatoma viena esminių fenomenologinės psichopatologijos prielaidų – poreikis prasmingai inkorporuoti su patologija susidūrusio subjekto potyrius į jo gyvenimo naratyvą. Aptariama, kaip psichozei progresuojant subjektas palaipsniui praranda agentiškumą savo dėmesio bei prasmių kūrimo atžvilgiu. Pasitelkiant W. Gombrowicziaus romaną Kosmosas rekonstruojamas aktyviosios psichozės stadijos epizodas – subjekto dėmesį ir prasmę struktūruojantys centrai įsisteigia tarytum nepriklausomai nuo jo, jų pagrindu besikuriantiems kliedesiams plečiantis tampa vis sunkiau išlaikyti ryšį su supančiu pasauliu. Naratyvo kūrimas tokioje situacijoje (...) pasirodo kaip savigydos pastanga – mėginimas pakitusio patyrimo epizodus prasmingai inkorporuoti atgal į savo agentiškumo sritį. Dėl šios priežasties pabrėžiama, kad psichoterapijoje svarbu ne mėginti pakeisti subjekto naratyvą racionalizuotu terapeuto kuriamu naratyvu, o įtraukti subjektą į kooperatyvų dialogą apie asmeninę jo potyrių prasmę. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideg-gerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulmi-nacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machi-nacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideg-gerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose (...) 1931–1938 m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama analitinės kalbos ir mokslo filosofijos raida Lietuvoje. Konstatuojama, kad analitinė filosofija Lietuvoje pradėta plėtoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Evaldas Nekrašas ir Rolandas Pavilionis paskelbė savo pirmųjų mokslo filosofijos ir kalbos filosofijos tyrinėjimų, kuriuose remiamasi analitine tradicija, rezultatus. Straipsnyje analizuojami jų ir kitų tyrėjų, kurie rėmėsi ta pačia tradicija, pirmiausia Algirdo Degučio ir Albino Plėšnio darbai. Analitinė filosofija buvo pirmoji nemarksistinės filosofijos kryptis, pradėta plėtoti pokarinėje Lietuvoje, todėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose ji atliko svarbų vaidmenį plečiant šalyje (...) filosofinių tyrinėjimų tematiką ir keičiant jų metodologinius pagrindus. Nors pastaruoju metu jos įtaka Lietuvos filosofijoje kiek sumažėjo, ji aiškiai juntama kai kuriuose pastarojo meto darbuose, kuriuose nagrinėjamos sąmonės filosofijos, priežastingumo, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos problemos. Ji padarė nemažą poveikį ir pozityvizmo raidos bei politinės filosofijos problemų tyrimui. Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, analitinė filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija, pozityvizmas. (shrink)

Dialogo filosofijos mąstytojų Rosenzweig‘o ir Levino darbų esmė – mirties bedugnės ir asmens tapatumo santykis. Rosenzweig‘as niekį laiko galutiniu kantiškojo mąstymo tašku. Mirtis, kaip egzistencinis niekio patyrimas, buvo laikoma kiekvieno žmogaus realybe sudėtingu amžių sandūros laikotarpiu. Rosenzweig‘ui niekis buvo atspirties taškas, permąstant ir siekiant išsaugoti asmens tapatumą. Asmens tapatumas apsaugo nuo niekio, tačiau jis taip pat yra atviras pokyčiams. Savo ankstyvuosiuose tekstuose Levinas daro panašias prielaidas, laikydamas Buvimą asmens tapatumo pradžia. Levinas plėtojo dialektinę fenomenologiją pradėdamas nuo mirties. Asmens tapatumas (...) traktuojamas kaip hipostazė, tačiau Levino darbe „Totalité et Infini“ įvyksta svarbus lūžis – jame asmens tapatumo šaltiniu laikomas troškimas. Buvimas tampa dėmesio centru kaip antroji elementale pusė, o asmens tapatumas suvokiamas kaip atsiskyrimas. (shrink)

[straipsnis lietuvių kalba] Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, - absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp pasaulio ir žmogaus. Absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti ir paniekinti. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina. Patyręs absurdą (...) ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus iš naujo įvertina kiekvieną būties akimirką. Daroma išvada, kad pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, A. Camus savo samprotavimus baigia gyvenimo teigimu, džiaugsmo troškimu stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis. (shrink)

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto (...) pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas. (shrink)

Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kaip Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari geismo samprata atsispindi jų politinėje filosofijoje. Tyrinėjama geismo mašinų ir jų gamybos koncepcija, jų santykis su sociumo struktūra ir kapitalo logika. Savo veikaluose šie du autoriai teigia, kad geismo mašinos kuria materialią revoliucinę energiją, kuri nuolat konfrontuoja tiek su sociumo normomis, tiek su kapitalistine priespauda. Tačiau, pasak jų, tokią energiją sociumas mėgina represuoti, paversti revoliucinį geismą fašistiniu „tvirtos rankos“ geismu, o kapitalas fetišizuoja, suprekina ir pritaiko savo tikslams. (...) Šiame tekste, remiantis tiek Deleuze’o ir Guattari, tiek jų sekėjų tekstais, daroma prielaida, kad geismo mašinos sociumo represijoms ir kapitalistiniam suprekinimui gali priešintis pasirinkdamos atstumtųjų terpėje gimstančias kūrybingas ir radikalias mažosios politikos strategijas. Pagrindiniai žodžiai: geismas, geismo mašinos, sociumas, reakcija, kapitalas, suprekinimas, revoliucija, mažoji politika. Desire and Liberation in Political Philosophy of G. Deleuze and F. Guattari Kasparas Pocius Summary The article analyzes Deleuze and Guattari’s concepts of desire and desiring-machines, their origins and workings in the organized structure of socius and in the capitalist regime as well as the revolutionary strategies and milieus that these desiring-machines engender. Contemporary social critique often distorts the notion of desire while linking it exclusively with capital that forces people to consume identities and commodities. Meanwhile, in the conception of Deleuze and Guattari desire is a material revolutionary energy which constantly aims to confront the norms of both socius and capitalist repressions. Unfortunately, this energy is continually under the threat of being appropriated and inactivated by socius, and it also undergoes the risk of being fetishized and commodified by capital, which makes desire serve its aims of seeking profit and extracting surplus value. Desiring-machines attempt to break through to the other side of socius and capital, the former of which is decoded and deterritorialized, whereas the latter is too limited to deal with desire as an absolute limit of socius. Capital is unable to commodify potential revolutionary energy or to absorb it in another way. However, in the structure of socius active and creative desire may be reversed into reactionary fascist desire of hierarchy, exploitation, humiliation, slavery and death. The molar order of socius is distinguished by a clear structure and hierarchy where individuals have fixed identities. However, capital tries to demolish those structures and deterritorialize socius by following the desiring-machines. The discipline, laws and norms are substituted by the flexible axiomatic of capitalism, which can adjust itself to the demands of desire or regenerate to the former repressive forms of command. Such milieu gives rise to a single monolithic molar class. Therefore, today the conflict lies not between the capitalist class and the working class but between the class and those who are outside the class – minor people, creating minor politics in molecular milieu. There is a paradox in the conception of minor politics by Deleuze and Guattari. Although this kind of politics originates in the space that is oppressed by socius and capital, however such space can become highly active, creative and radical. Desire as a material basis for creativity becomes a powerful revolutionary potential. Minor politics is based not on identification or representation of somebody’s interests, but on permanent creativity. This politics emerges within the milieu of mutual communication and intellect as well as uncommodified affectivity and sexuality and it embodies revolutionary desire in everyday practices of self-valorization. Keywords: desire, desiring-machines, socius, reaction, capital, commodification, revolution, minor politics. (shrink)

The paper focuses on the general principles established in the caselaw of the European Court of Human Rights while applying and interpreting the Article 3 of the First Protocol of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms which provides: „The High Contracting Parties undertake to hold free elections at reasonable intervals by secret ballot, under conditions which will ensure the free expression of the opinion of the people in the choice of the legislature.“ Article 3 of (...) the First Protocol enshrines a fundamental principle for effective political democracy, and is accordingly of prime importance in the Convention system. It refers not only to positive obligation of the Contracting State to organize democratic elections, but also guarantees individual rights, including the right to vote and the right to stand for election, although this is not explicitly stated in it. These rights are not absolute; there is room for “implied limitations” and Contracting States are given a wide margin of appreciation in this sphere. However, these limitations must be such that the rights in question were not curtailed to such an extent as to impair their very essence and deprive them of their effectiveness, should be imposed in pursuit of a legitimate aim and should not be disproportionate. (shrink)