The books under review exemplify some of the finest recent work on the historically informed political economy of Central and Eastern Europe. While different in their conceptual frameworks and geographical foci, the titles converge in the advancement of nuanced and convincing arguments, displaying both theoretical acuity and empirical depth to great effect. Bartel, Fabry, and Pula all share a resolute dedication to illuminating the under-explored provenances of neoliberalism and/or globalization in the region, that predate the annus mirabilis of 1989. Their (...) contributions situate the ‘Eastern bloc’ states within the contours of evolving global political economy and the existential crises engulfing capitalism and ‘actually existing socialism’ during the 1970s and beyond. The authors expound on the intricate web of global capital accumulation, geopolitical competition, and skilful diplomatic strategy, which served to dismantle the ‘Iron Curtain’. Two contributions further assess the postscripts of the 1989 revolutions. (shrink)

Leibnizian metaphysics is traditionally held to be idealistic. It means that reality is composed of soul-like substances whereas material bodies are mere phenomena. The traditional interpretation presupposes that Leibniz’s view has not changed during the mature period (from 1683 onward). Some commentators have recently challenged this view. They claim that either Leibniz (despite inconsistency) was both a realist and an idealist (Hartz), or changed his view on the nature of substance (Garber). The aim is to defend the traditional interpretation and (...) to reply to the arguments by realist commentators. (shrink)

Whenever we think of impostors, we tend to think of liars. Yet impostures cannot be phenomenologically reduced to lies. Every lie presupposes a distinction between true and false, and it operates through a negation of reality, presenting falsity as truth and vice versa. An imposture, on the other hand, seeks to erase the distinction between true and false altogether. An impostor constructs a fiction that aims at substituting reality. In this process, an entire network of lies is put to work (...) in order to attain the ontological status of the real. This results in a dynamic that deprives truths of their authority, while making untruths highly potent in terms of their capacity to produce effects. (shrink)

As the title suggests, Breeur’s project is to discuss three key ideas: lies, stupidity, and imposture. The book is organized into two parts of two chapters each, followed by an appendix. The individual chapters and sub-sections are well-written and philosophically sophisticated. However, the reader will be disappointed if they expect a sustained analysis of the relations among the book’s titular ideas or a unified account of their role in the breakdown of respect for truth more broadly. Breeur’s approach is more (...) episodic, laying out valuable considerations and enticing formulations, but often breaking off before spelling out their full implications or connecting them to previous discussions in the book. His discussion clearly opens up these additional avenues of thought, but the task of going down them is left largely to the reader. This review briefly takes up each of Breeur’s themes: lies, stupidity, and imposture. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos 2 fenomenologinės prieigos prie gyvūnų gyvenimo antropocentrizmo kritikos kontekste. Pirmoje dalyje apžvelgiamas antropocentrizmo klausimas. Pradedant posthumanistine antropocentrizmo kaip žmogiškojo išskirtinumo ideologijos kritika siūloma fenomenologiniu požiūriu reflektuoti žmogaus antropocentriškumą kaip patirties sąlygą. Antroje dalyje apžvelgiama San Martíno ir Pintos prieiga, kuri, remdamasi Husserlio transcendentalinio ego analize Ideen II, atskleidžia žmonių ir gyvūnų tapatumą egotiškumo, kūniškumo ir prasmės konstitucijos aspektais. Jų pozicija labai svarbi antropocentrizmo kritikoje, tačiau laikoma nepakankama žmonių ir gyvūnų santykių įvairovei reflektuoti. Trečioje dalyje analizuojama Depraz pateikta keturių (...) pakopų empatijos struktūra ir siekiama nustatyti, kokios yra ribinių subjektų – gyvūnų – prieinamumo sąlygos ir ribos. Išskiriamas kūniškumas kaip bendriausias sluoksnis, analizuojama gyvūnų sąmonių prieinamumo, jų patirties supratimo galimybės ir ribos. Galiausiai daroma išvada, kad šios dvi pozicijos gali prisidėti suprantant žmonių ir gyvūnų bendrumo ir skirtumo ribas bei tai, kiek gali būti apribotas antropocentrizmas. (shrink)

Šiame straipsnyje pateikiu naują prieštaravimą Chalmerso kertiniam argumentui prieš „B tipo“ fizikalistų privilegijuotą strategiją pagrindžiant aiškinimo spragą („fenomenalių sąvokų strategija“). Aš konkrečiai teigiu, kad antrasis kertinio argumento dėmuo neteisingai interpretuoja, kodėl zombiai negali patekti į mūsų episteminę situaciją sąmonės atžvilgiu. Zombiams negali būti būdingos tokios mentalinės būklės, kurias turime mes. Jeigu visi mūsų psichologiniai atributai yra būtina mūsų episteminės situacijos sąlyga, tai zombiai negali pasitarnauti kaip antrasis dilemos dėmuo. Kalbėdamas apie kontekstą, aš visų pirma trumpai aptariu susijusį argumentą, nukreiptą prieš (...) fizikalizmą, kurį taip pat naudojo D. Chalmersas – „suvokiamumo argumentą“. Aš akcentuoju kai kuriuos svarbiausius iššūkius šiam argumentui, kartu pateikdamas ir papildomų kritikos elementų. Galiausiai, glaustai panagrinėjęs panprotopsichizmą, aš svarstau, kas mūsų lauktų, jei priimtume Chalmerso argumentus. Prieinu išvadą, kad fenomenaliųjų konceptų strategija yra patikimas paaiškinimas, kodėl zombių suvokiamumas veikiausiai nereiškia jų metafizinės galimybės. (shrink)

Deleuze, G., Guattari, F., 2019. Kas yra filosofija? Vertė Daina Habdankaitė, Nijolė Keršytė. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 242 p. ISBN 978-609-8236-06-4.

Remiantis F. Nietzsche’s ir G. Deleuze’o tekstų analize, siekiama parodyti, kad pagal klasikinio mąstymo kanonus ypač problemišku dalyku tampa naujos minties pasirodymo galimybė. Klasikinis mąstymas traktuojamas kaip sėslios egzistencijos tipas ir jam priešinamas klajokliškas, nomadiškas mąstymas. Pasitelkiant Deleuze’s išskirtus atpažinimo ir susitikimo modelius, pirma, siekiama pagrįsti požiūrį, kad ir Nietzsche’s filosofiją galime vadinti nomadišku mąstymu ir atitinkančią susitikimo modelį ir antra, siekiama išryškinti naujybės specifiką ir jos steigties transcendentalines sąlygas. Reikšminiai žodžiai: valia siekti galios, interpretacija, simptomatika, sėslusis mąstymas, nomadizmas, atpažinimo (...) modelis, susitikimo modelis. F. NIETZSCHE AND G. DELEUZE: THE SEDENTARY LIFE SYMPTOMATICS AND NOMADIC THINKING CONFRONTATIONS Arūnas Mickevičius Summary The article deals with F. Nietzsche’s and G. Deleuze’s attitude to classical thought. Nietzsche’s theoretical constructs are based on the principle Wille zur Macht, where he emphatically praised active forces and accused all classical thinking of turning away from life and associating it with reactive, negative forces. Nietzsche’s philosophy denies the exceptionally unique true opinion of the world and offers, instead, a variety of interpretations, i. e. a perspectivist approach to the world. In describing architectural metaphors of classical thinking he shows that it is reactive, life-denying, that its assumed grandeur in fact hides the poverty of life. On the other hand, Nietzsche attempts to release the metaphoric power from the single axiom of Truth, to release creativity, to legitimize a perspective, interpretative view of the world, based on the mentioned “will-to-power” principle and related to assertive powers of active life. Also, there are analyzed two models of knowledge, recognition and encounter, proposed by G. Deleuze. The main aims of the article is to demonstrate first, that Nietzsche’s philosophy can be named as nomadic thinking which corresponds to the model of encounter and, second, reveal the transcendental conditions of innovation. Keywords: will to power, interpretation, symptomatics, sedentary life, nomadism, encounter model, recognition model. (shrink)