Abstract

Straipsnyje analizuojama bûties, þinojimo ir kalbos santykio filosofinë refleksija antikoje, besiremiantibûties ir màstymo vienovës pajauta sinkretiniame graikø màstyme. Bûdingiausia jos iðraiðka – antikinësfilosofijos bandymai aiðkinti pasaulio prigimtá bei ryðius ir siekti tikrojo þinojimo, iðreikðto „tikrøjø daiktø”, t. y. esmiø, vardais. Argumentuojama, kaip Platono siekis ieðkoti „tikrøjø daiktø” vardø implikuojateorinæ kalbos tinkamumo þinojimui analizæ ir pirmà kartà minties istorijoje iðkelia filosofijai paþintiniøkalbos galimybiø tyrimo uþdaviná. Kartu parodoma nevienareikðmë autoriaus pozicija, neduodantikonkretaus atsakymo, kokios yra kalbos galimybës atskleisti daiktø esmæ. Aristotelio bandymai þinojimàtyrinëti kaip loginio samprotavimo rezultatà ir pastangos ieðkoti tikslesniø minties atitikmenø kalbojeleidþia argumentuoti, kaip antikoje ásitvirtina metodologinë nuostata, kalbà tapatinanti su þinojimu irtirianti jos galimybes vaizduoti pasaulá, áþvelgti jo prigimtá.Reikðminiai þodþiai: epistemologija, logos, kalba ir þinojimas, vardas ir daiktas, Aristotelio logika