Abstract

Straipsnyje keliamas klausimas, kodël postmodernûs màstytojai redukuoja filosofiná-paþintiná dialogàá galiø kovà ir efektø þaismà, taip panaikindami filosofijai reikðmingà skirtumà tarp Sokrato ir sofisto.Laikantis nuostatos, kad ðio skirtumo iðlaikymas ir toliau reikðmingas filosofijai, siekiama kritiðkai ávertinti, kokius padarinius filosofiniam dialogui turi minëto skirtumo panaikinimas, ir ieðkoma argumentø, leidþianèiø ðá skirtumà legitimuoti. Klasikiniame platoniðkame dialoge visuomet yra hierarchizuojantis matmuo – dialogo logos, pagal kurá galima ávertinti kiekvienos nuomonës dalykiná svorá ir paþintinæ vertæ. Ðis logos, kaip bendras protas, taisyklës ir matas, buvo dialogo pagrindas ieðkant bendrostiesos. F. Nietzsche’i atskleidus tiesos siekimà kaip valios galiai apraiðkà, atsiveria galimybë redukuotifilosofiná dialogà á valiø galiai kovà. G. Deleuze‘ui iðryðkinus fenomenø simuliakriná pobûdá, atsiveriagalimybë redukuoti filosofiná dialogà á simuliacijos efektø þaismà. Valia galiai ir simuliacija pasirodokaip gilesnë ir dialogà valdanti plotmë. Taèiau ar filosofinis dialogas dar lieka filosofiniu? Postmodernistinëms pozicijoms bûdinga totalizuoti interpretacijà ir simuliacijà. Reikia gráþti prie dalykø duoties klausimo. Tai, kad patirèiai duotos tik interpretacijos, dar nereiðkia, kad interpretacijos gali atsisakyti dalykiðkumo. Remiantis H. G. Gadameriu ir G. Figaliu, galima skirti asimiliacijà ir interpretacijà.Pirmosios principas yra valia galiai, ji yra pasaulio ávaldymas ir uþvaldymas. Antroji, nors ir giminingaasimiliacijai, iðlaiko distancijà ir skirtumà dalyko atþvilgiu ir dël kritinës refleksijos gali iðlaikyti savoreferentinæ funkcijà. Kritinë refleksija, nors ir negali bûti galutinë ir absoliuti instancija, visgi gebaskirti apgaulingà akivaizdumà nuo patikimos evidencijos .Pagrindiniai þodþiai: Sokratas, sofistai, Nietzsche, Deleuze, filosofinis dialogas, galia